Pirmas susitikimas gyvai po bendravimo internete dažnai būna kupinas prieštaringų jausmų. Viena vertus – smalsu, jaudina, norisi pamatyti, ar tas ryšys, kuris gimė žinutėse, egzistuoja ir realybėje. Kita vertus – gali būti nejauku, neramu, net šiek tiek baisu. Ir visa tai yra visiškai normalu.
Apie pirmus susitikimus kalbame taip, tarsi jie turėtų būti arba stebuklingi, arba visiška nesėkmė. Tarsi po vieno vakaro būtų galima nuspręsti, ar verta, ar ne. Tačiau realybėje pirmas susitikimas dažniausiai nėra nei viena, nei kita. Jis tiesiog yra – be aiškaus scenarijaus, be pažadų ir be garantijų.
Kai susitinkama gyvai
Žmogus, su kuriuo ilgai bendravote žinutėmis, gyvai gali pasirodyti kitoks. Ne todėl, kad būtų apsimetęs ar sąmoningai kažką slėpęs, bet todėl, kad rašymas ir buvimas šalia – dvi visiškai skirtingos patirtys. Rašydami turime laiko apgalvoti atsakymus, pasirinkti žodžius, parodyti tik dalį savęs. Gyvai viskas vyksta greičiau: atsiranda pauzės, tyla, gestai, kūno kalba.
Chemija žinutėse nebūtinai reiškia chemiją gyvai. Ir jos nebuvimas nėra niekieno kaltė. Tai nereiškia, kad kažkas suklaidino ar „nebuvo savimi“. Tai tiesiog informacija apie tai, kaip jaučiamės šalia konkretaus žmogaus realiame laike.
Čia dažnai įsijungia ir lūkesčiai. Tikimės, kad bus „klik“, kad pokalbis tekės lengvai, kad nebus keista. Tačiau kuo daugiau tikimės, tuo sunkiau leidžiame sau tiesiog stebėti. Kartais padeda labai paprasta vidinė nuostata: aš einu ne tam, kad kažkas pavyktų, o tam, kad suprasčiau. Tai nuima dalį spaudimo ir leidžia labiau pasitikėti savo pojūčiais.
Komfortas ir saugumas
Pirmam susitikimui svarbi ne įspūdinga vieta, o tokia, kurioje galima jaustis saugiai ir laisvai išeiti, jei norėsis. Kavinė, pasivaikščiojimas ar trumpas susitikimas dienos metu – visa tai visiškai pakankama. Pirmas kartas neturi būti ilgas ir neturi tapti vakaru iki ryto.
Žinojimas, kad bet kada gali išeiti, dažnai leidžia labiau atsipalaiduoti ir būti savimi. Tai ne atsitraukimo planas, o laisvės jausmas. Kartais ramybės suteikia net ne pats sprendimas išeiti, o paprastas žinojimas, ką pasakysi, jei nuspręsi tai padaryti.
Tokiais atvejais gali padėti visiškai kasdieniškos, gyvenimiškos frazės:
„Buvo smagu susitikti, bet jau turiu eiti.“
„Vakare dar turėsiu svečių, tad man jau metas.“
„Dar turiu vieną reikalą šiandien, tai po truputį judėsiu.“
„Reikia grįžti namo – rytoj laukia sunki diena.“
Tai nėra nei pasiteisinimai, nei nemandagumas. Tai paprastas būdas aiškiai užbaigti susitikimą be papildomų paaiškinimų ir be kaltės jausmo.
Kalbant apie saugumą, verta atskirti atsargumą nuo panikos. Pasakyti artimam žmogui, kur eini, nesidalinti per daug asmeninės informacijos, pasitikėti savo vidiniu jausmu – tai pagarba sau, o ne įtarumas. Jei kažkas viduje kelia nerimą, net jei negali to aiškiai įvardyti, to pakanka. Intuicija dažnai kalba tyliai, bet labai tiksliai.
Ribos ir pasirinkimai
Svarbu prisiminti, kad pirmas susitikimas nieko neįpareigoja. Nei bučinio, nei antro pasimatymo, nei paaiškinimų. Net jei susitikimas jau prasidėjo, visada galima jį nutraukti. Sutikimas ateiti nėra sutikimas likti. Mandagumas neturėtų kainuoti jūsų komforto.
Jei susitikimas buvo malonus, nebūtina skubėti. Kaip ir nebūtina iš karto spręsti, kas bus toliau. Kartais pakanka tiesiog pripažinti, kad buvo gera, ir leisti laikui padaryti savo. Ryšiai, kurie vystosi be spaudimo, dažnai būna tvirtesni.
Jei buvo blogai – tai irgi patirtis. Vienas prastas pasimatymas neapibrėžia jūsų vertės ir nereiškia, kad visi kiti bus tokie pat. Kartais didžiausias laimėjimas yra tai, kad išėjote anksčiau, nei pradėjote save įkalbinėti pasilikti. Pirmas susitikimas gyvai nėra egzaminas. Tai galimybė sustoti ir paklausti savęs: ar man čia gera, ar aš šalia šio žmogaus jaučiuosi ramiai? Ir to visiškai pakanka.
