Pasak Veronikos, jai iš tėvų labiausiai trūko pajautimo, kad tarp vaikų ir suaugusiųjų nėra didelės sienos, atskirties. „Iki šiol pamenu tą vaikų, paauglių baimės sindromą – mes bijojome būti nepakankami, netinkami, neturintys pasiekimų, neatitinkantys aplinkinių lūkesčių. Visada lydėjo jausmas, kad kažkam turi įtikti, įrodyti, nes tik pagal tai buvai vertinamas, ir dėl to buvo labai sunku“, – pasakoja V. Montvydienė.

Jautė atskirtį

Būdama paaugle Veronika pasakoja jautusi didelę atskirtį tarp vaikų, ir suaugusiųjų. „Paprasčiausias pavyzdys šeimų vakaronės ir pasisėdėjimai, kai vaikų stalas buvo atskirai, kai suaugę kalbėdavo, vaikai turėdavo tylėti, o prie televizoriaus laikas buvo skirstomas į skirtą vaikams ir suaugusiems. Bendrumo tais laikais buvo mažai, aišku, ir sąlygos, kuriomis augome, buvo visiškai kitokios nei dauguma vaikų auga dabar“, – pasakoja verslininkė.

Moteris prisipažįsta dar būdama paauglė sau įgarsinusi pažadą, kad, jei kada turės savų vaikų, su jais elgsis visiškai kitaip. „Duoto pažado laikausi. Darau viską, kad ugdyčiau ryšį su savo vaikais, iki šiol kasdien juos apkabinu, ir glostau, skatinu ir giriu. Ir matau, kad jie auga empatiški, gebantys suprasti, užjausti. Mano ir jų gyvenimai nėra tarsi atskiri suaugusiojo ir vaikų pasauliai, kaip buvo mano vaikystėje“, – pasakoja V. Montvydienė.

Ne visi vaikai jaučia pilnavertę vaikystę

Deja, tačiau ne visų vaikų vaikystė pilnavertė, ne visi jie auga šeimose apsupti meilės bei rūpesčio. Todėl verslininkė, nuomonės formuotoja Veronika Montvydienė su būriu pramogų pasaulio žmonių ragina prisidėti ir padėti vaikams, kurie ne tik būsimi mūsų šalies gydytojai, pareigūnai, teisininkai, bet kada nors patys taps tėvais.

O padėti galite labai paprastai: jau dabar skambinkite 1415 – parama 10 EUR, 1406 – parama  5 EUR.

Apie tai, ko labiausiai trūksta vaikams, sunkumus, su kuriais jie susiduria, bei galimybes juos įveikti – jau penktadienį, 19.30 val., tiesioginiame LNK ir „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte.

The post Veronika Montvydienė: „Vaikystėje lydėjo baimė neatitikti lūkesčių“ appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Aukos vaidmens šaknys: kaip gyvenimo patirtys formuoja tylų paklusnumą

Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė Ruta Laurišonytė teigia, kad kai kurios moterys nesąmoningai prisiima aukos vaidmenį ne todėl, kad to norėtų, o todėl, kad toks elgesio ir savęs suvokimo modelis susiformuoja per gyvenimo patirtis ir kartais tampa naudingas ar reikalingas išgyvenimui.

Pasak psichologės, tai lemia kelios priežastys. Pirmiausia, labai didelę reikšmę turi auklėjimas. Jei mergaitė augo aplinkoje, kur jos poreikiai buvo ignoruojami, emocijos nuvertinamos, o paklusnumas, tylėjimas ar buvimas “gera“ buvo labiau vertinami nei savarankiškumas, ji gali išmokti, kad jos ribos nėra svarbios. Tokiu atveju aukos vaidmuo tampa pažįstamu ir „saugiu“ būdu būti santykyje su kitais.

„Ne mažiau svarbus ir kultūrinis kontekstas. Visuomenėje vis dar dažnai pasitaiko, kad  moterys nuo mažens yra mokomos pirmiausia rūpintis kitais, palaikyti gerus santykius ir vengti konfliktų, net jei tam tenka aukoti savo poreikius ar jausmus. Tai gali skatinti jausmą, kad kentėjimas yra normalus ar net „kilnus“, o savęs gynimas – egoistiškas“, – aiškina specialistė.

Reikšmingas ir trauminių patirčių vaidmuo. Fizinis ar psichologinis smurtas, ypač patirtas ankstyvame amžiuje, gali suformuoti bejėgiškumo jausmą ir įsitikinimą, kad situacijų pakeisti neįmanoma. Tuomet aukos pozicija tampa ne pasirinkimu, o išmokta išgyvenimo strategija.

R. Laurišonytė pabrėžia, kad aukos vaidmuo nėra asmenybės bruožas ar silpnumo ženklas. Tai dažniausiai signalas apie neišgydytas patirtis, ribų stoką, saugumo poreikį. Pasak jos, gera žinia, kad šis modelis gali būti atpažintas ir keičiamas.

Nutildytas moters balsas: kai kantrybė laikoma dorybe, o ribos – egoizmu

Visuomenės lūkesčiai („būk gera žmona“, „nesiskųsk“, „pakentėk“) daro labai stiprų ir dažnai nematomą poveikį moterų santykiui su savimi.

„Nuo ankstyvo amžiaus formuojamas  „geros mergaitės“ o paskui ir „geros žmonos” portretas skatina įsitikinimą, kad moters vertė priklauso nuo jos gebėjimo prisitaikyti, pakęsti ir patenkinti kitų poreikius“, – teigia psichologė.

Pasak jos, tokie lūkesčiai moko moteris slopinti nepatogias emocijas – pyktį, nusivylimą, nepasitenkinimą – nes jos laikomos netinkamomis ar nepatogiomis kitiems. Laikui bėgant, moteris, gali pradėti abejoti savo jausmų teisėtumu, bijoti būti atstumta ar įvertinta kaip egoistiška, jei išdrįsta kalbėti apie savo ribas ar poreikius. Nutylėjimas tampa saugesne strategija nei atvirumas.

R. Laurišonytė pastebi, kad visuomenė dažnai romantizuoja moters kantrybę ir pasiaukojimą, pateikdama juos kaip brandos ar meilės įrodymą. Tai dar labiau apsunkina savo balso atgavimą, nes moteris gali jausti kaltę net už mintį rinktis save. Taip palaipsniui prarandamas ryšys su vidiniais poreikiais, o balsas nutyla ne staiga, o pamažu – per daugelį mažų kompromisų su savimi.

Kai išorėje – stiprybė, o viduje – bejėgiškumas

Psichologė atkreipia dėmesį, kad aukos vaidmuo ne visada yra lengvai pastebimas iš šalies – labai dažnai jis pasireiškia vidiniais išgyvenimais, o ne akivaizdžiu elgesiu.

„Išoriškai žmogus gali atrodyti stiprus, atsakingas, net sėkmingas, tačiau viduje jausti nuolatinį bejėgiškumą, kaltę ar perdėtą pareigos jausmą. Tokiu atveju aukos vaidmuo reiškiasi per vidinius įsitikinimus: „aš privalau“, „negaliu nuvilti“, „mano poreikiai nėra tokie svarbūs“. Žmogus gali nuolat perimti atsakomybę už kitų emocijas, jaustis kaltas net tada, kai objektyviai nėra dėl ko, arba jausti, kad neturi teisės rinktis kitaip“, – aiškina specialistė.

Tik kai kuriais atvejais aukos vaidmuo tampa matomas išoriškai – pavyzdžiui, per nuolat pasikartojančius destruktyvius santykius, ribų nebuvimą ar pasyvų susitaikymą su neteisingomis situacijomis. Tačiau, pasak psichologės, net ir tuomet šio vaidmens šaknys dažniausiai slypi vidiniame pasaulyje.

R. Laurišonytė akcentuoja, kad aukos vaidmuo pirmiausia yra ne elgesys, o vidinė būsena ir santykis su savimi. Jį atpažinti dažnai padeda ne aplinkinių pastabos, o asmens nuovargis, emocinis išsekimas ir jausmas, kad „gyvenimas vyksta ne su manimi, o man nutinka“.

Iliuzinis saugumas

„Nors aukos vaidmuo ilgainiui skaudina ir riboja, trumpuoju laikotarpiu jis dažnai suteikia tam tikrą psichologinį „saugumą“. Kai atsakomybė už sprendimus, santykius ar net gyvenimo kryptį perkeliama kitiems, žmogui nebereikia susidurti su baime suklysti, būti atstumtam ar prisiimti pasekmes už savo pasirinkimus“, – pastebi „Neuromedos“ specialistė

Pasak jos, aukos pozicija taip pat gali suteikti aiškumo – ji apibrėžia vaidmenį santykiuose ir leidžia išlikti pažįstamoje, nors ir skausmingoje dinamikoje. Ypač tiems, kurie augo nestabilioje ar emociškai nesaugioje aplinkoje, toks „saugumas“ yra geriau nei nežinomybė.

Vis dėlto psichologė pabrėžia, kad toks saugumas yra iliuzinis, nes ilgainiui jis kainuoja savivertę, vidinę laisvę ir gebėjimą kurti lygiaverčius santykius. „Tikras saugumas atsiranda ne tada, kai atsakomybę perima kiti, o kai žmogus palaipsniui išmoksta pats būti savo gyvenimo autoriumi, net jei tai reiškia susidurti su baime ir neapibrėžtumu“, – sako R. Laurišonytė.

Viena iš aukos būseną palaikančių jėgų psichologė įvardija savigailą: „Jausdama savigailą, moteris nuolat fokusuojasi į tai, kas jai daroma, o ne į tai, ką ji pati gali keisti – prarandamas atsakomybės už savo gyvenimo pokyčius pojūtis. Tai sustiprina bejėgiškumo jausmą ir vidinį įsitikinimą, kad situacijos kontrolė yra ne jos rankose.“

Atpažinti savigailą savyje padeda tam tikri vidiniai ženklai: nuolat pasikartojančios mintys „man visada sunkiausia“, „niekas manęs nesupranta“, „aš tiek darau, o niekas neįvertina“. Taip pat jausmas, kad apie savo skausmą kalbama daug, bet realių pokyčių nesiimama.

R. Laurišonytė atkreipia dėmesį, kad svarbu atskirti savigailą nuo savijautos pripažinimo – jausmus pripažinti yra sveika, tačiau kitas žingsnis visada turėtų būti klausimas: „Ką aš galiu padaryti dėl savęs šioje situacijoje?“

Kaip aukos vaidmuo tyliai griauna santykius ir šeimos dinamiką

Psichologė pažymi, kad nuolatinis aukos vaidmuo ilgainiui daro stiprų poveikį santykiams, nors jei iš pradžių ir atrodo, kad pasiaukojimas ir konfliktų vengimas turi teigiamą poveikį.

„Esant tokiam santykių modeliui, kur vienas asmuo visada nusileidžia, prisitaiko, vengia konfliktų, taip net ignoruodamas savo poreikius, santykiuose su partneriu dažnai susiformuoja nelygiavertė dinamika. O neišsakytos emocijos ir neatliepti poreikiai kaupiasi ir gali virsti nuoskaudomis, pasyviu pykčiu ar emociniu atsitraukimu“, – aiškina specialistė.

Pasak jos, santykiuose su vaikais vaidmuo tampa perduodamu modeliu: „Vaikai gali pradėti jaustis atsakingi už mamos emocijas arba, priešingai, išmokti nepaisyti jos ribų, nes jos nėra aiškiai įvardijamos. Tai apsunkina sveikų santykių formavimąsi, gali vesti prie šeimos vaidmenų susimaišymo ar net apsikeitimo, taip didinant disfunkciją šeimoje.“

Darbo aplinkoje aukos vaidmuo dažniausiai pasireiškia per ribų nebuvimą, sunkumą pasakyti „ne“ ir nuolatinį papildomų atsakomybių prisiėmimą. Tai veda į emocinį išsekimą, nepasitenkinimą ir jausmą, kad pastangos nėra pakankamai įvertintos.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad rūpinimasis kitais savaime nėra aukos vaidmuo – jis juo tampa tada, kai moteris nuolat tai daro savo poreikių, sveikatos ir ribų sąskaita. Išvengti aukos pozicijos padeda ne atsisakymas rūpintis, o gebėjimas rūpintis to nedarant savo poreikių nepatenkinimo sąskaita.

R. Laurišonytė pastebi, kad aukos vaidmuo veikia uždaro rato principu: kuo mažiau žmogus girdi ir išreiškia savo poreikius, tuo mažiau aplinkiniai juos pastebi ir patenkina. Santykiai ima keistis tik tada, kai žmogus pradeda atgauti savo balsą ir atkurti ribas.

Savo balso susigrąžinimas: mažais žingsniais į vidinę laisvę

Pirmasis išėjimo iš aukos vaidmens žingsnis, pasak „Neuromedos“ specialistės, yra sąmoningas jo atpažinimas ir pripažinimas be savęs kaltinimo. Tai momentas, kai moteris nustoja klausti „kodėl man taip nutinka?“ ir pradeda klausti „kas su manimi vyksta ir ką aš čia darau, kad taip būtų?“.

Šis vidinis posūkis grąžina atsakomybę už savo gyvenimą ne kaip naštą, o kaip galimybę rinktis, įvardyti savo jausmus, poreikius ir ribas.

„Moteris atgauna savo balsą tada, kai pradeda girdėti save ir laikyti savo jausmus, poreikius bei nuomonę lygiaverčiais kitų poreikiams. Tai prasideda nuo mažų, kasdienių sprendimų – išdrįsti pasakyti „ne“, įvardyti, kas netinka, ir leisti sau rinktis nepatogumą vietoje tylėjimo“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, santykiuose tai reiškia atvirą, bet pagarbią komunikaciją, atsisakant prisitaikyti iš baimės būti atstumtai. Gyvenimo sprendimuose – prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, net jei jie neatitinka kitų lūkesčių. Savo balso atgavimas nėra vienkartinis veiksmas, tai procesas, kuriame stiprėja pasitikėjimas savimi, vidinis saugumas ir jausmas, kad turi teisę būti savo gyvenimo autorė.

Esant reikalui, atpažinti savo ribas ir jas ginti gali padėti psichologinė pagalba. Psichologas padeda atskirti, ką moteris jaučia dėl kitų elgesio. O ką dėl savo vidinių įsitikinimų, ir atpažinti situacijas, kuriose ji linkusi pernelyg prisitaikyti, perimti ar atiduoti atsakomybę.

„Per pokalbius, refleksiją ir praktines užduotis moteris mokosi įvardyti savo ribas. Jas tvirtai išreikšti ir palaipsniui jas ginti be kaltės ar baimės prarasti santykius. Psichologinė pagalba, taip pat padeda stiprinti savivertę ir pasitikėjimą savimi, nes tik turint vidinį saugumą galima nuosekliai laikytis savo ribų tiek santykiuose, tiek gyvenime“, – teigia R. Laurišonytė.

The post Kodėl moterys pasirenka kentėti? Psichologinis aukos vaidmens mechanizmas  appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Reikės (4–6 porcijoms)

• 1 kg vištienos filė
• 3 kiaušiniai
• 3 v. š. majonezo
• 3 v. š. su kaupu krakmolo
• 100 g tarkuoto kietojo sūrio
• Mėgstamų prieskonių pagal skonį
  (tinka „Vegeta“, pora smulkintų česnako skiltelių, juodieji pipirai)
• Aliejaus kepimui

Gaminimas

1. Vištienos filė supjaustykite smulkiais kubeliais ir sudėkite į didelį dubenį.
2. Įmuškite kiaušinius, suberkite krakmolą, sudėkite majonezą ir tarkuotą sūrį.
3. Pagardinkite pasirinktais prieskoniais ir gerai išmaišykite.
4. Masę palikite pastovėti apie 30 minučių – taip kepsneliai bus dar sultingesni.
5. Keptuvėje įkaitinkite aliejų.
6. Šaukštu dėkite vištienos masę ir kepkite ant vidutinės ugnies, iš abiejų pusių, kol kepsneliai gražiai apskrus.

The post Kapotos vištienos kepsneliai – sultingi, minkšti ir visų mylimi appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Virusas ar apsinuodijimas?

Pasak BENU vaistininkės Ingos Norkienės, skrandžio viruso ir apsinuodijimo maistu simptomai yra labai panašūs, juos atskirti sunku, tačiau apsinuodijimo simptomai pasireiškia po kelių valandų, o skrandžio viruso – praėjus vienai ar dviem paroms po kontakto su virusu.

„Norovirusinėms infekcijoms būdingas ryškus sezoniškumas – priešingai nei apsinuodijimai, dažniau pasireiškiantys vasarą, šios infekcijos plinta šaltuoju metų laiku, kai daugiau laiko praleidžiame uždarose patalpose. Ypač pažeidžiami yra vaikai, kurių imuninė sistema dar nėra pilnai subrendusi, o higienos įpročiai – ne visuomet pakankami, todėl infekcija dažnai iš ugdymo įstaigų parnešama ir į namus”, – sako I. Norkienė.

Virusų ABC ir jų ypatumai

Pasak medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila” šeimos gydytojos Eglės Lukštienės, dažniausi virškinamojo trakto virusai yra rotavirusas, norovirusai, adenovirusai ir enterovirusai. Rotavirusas ypač pavojingas kūdikiams ir mažiems vaikams dėl stipraus vėmimo, viduriavimo ir dehidratacijos. Norovirusais dažniau serga vyresni vaikai ir suaugusieji, liga paprastai trunka iki kelių dienų, tačiau užkrečiamumas išlieka ir po pasveikimo. Adenovirusai dažniausiai paveikia mažamečius vaikus ir pasireiškia peršalimo požymiais, o enterovirusai rečiau sukelia skrandžio infekcijas ir dažnesni šiltuoju metų laiku. Visi šie virusai plinta per nešvarias rankas, užkrėstus paviršius, o kai kurie – ir per maistą ar oro lašelius.

„Rotavirusu galima sirgti pakartotinai, tačiau pastebima, kad pakartotinai sergant ligos eiga dažnai būna vis lengvesnė. Norovirusu persirgus susiformuoja trumpalaikis imunitetas, galintis išlikti nuo kelių mėnesių iki kelių metų.  Susirgus adenovirusu, imunitetas išlieka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, o enterovirusų atveju susiformuoja trumpalaikis imunitetas. Svarbu paminėti, kad norovirusų, adenovirusų, enterovirusų tipų yra daug, tad imunitetas vienam viruso tipui neapsaugo nuo galimybės užsikrėsti kitu tipu”, – teigia gydytoja.

Gydymasis namuose ir tinkamas elektrolitų vartojimas

Anot specialisčių, tiek nuo rotaviruso, tiek ir nuo kitų virškinamojo trakto virusų specifinio gydymo nėra, gydoma simptomiškai. „Vėmimas ir viduriavimas yra natūrali organizmo reakcija, padedanti pašalinti virusą, o susirgus skrandžio infekcija, svarbiausia yra skysčių vartojimas. Jei vemiama ar viduriuojama daug kartų per parą, kyla rimta skysčių ir mineralinių medžiagų netekimo grėsmė, todėl reikėtų ne tik gerti vandenį, bet ir vartoti elektrolitų tirpalus”, – sako I. Norkienė.

Vaistininkė pabrėžia, kad elektrolitus svarbu vartoti tinkamai – juos reikėtų gurkšnoti mažais kiekiais kas kelias minutes, o ne išgerti didelį kiekį iš karto, nes tai gali sustiprinti pykinimą. Tirpalus rekomenduojama ruošti su vėsesniu vandeniu, nes drungni gėrimai dažniau sukelia šleikštulį. Jei nėra galimybės įsigyti vaistinėse parduodamų elektrolitų, juos galima pasigaminti namuose – į litrą vandens įmaišius pusę arbatinio šaukštelio druskos ir šešis arbatinius šaukštelius cukraus.

Pasak I. Norkienės, vaistinėse yra nemažai priemonių, padedančių palengvinti skrandžio viruso simptomus. Dažniausiai naudojami adsorbentai, kurie padeda surišti toksinus ir virusus žarnyne, taip pat – viduriavimo gydymui skirti probiotikai, pykinimą ir pilvo diskomfortą mažinantys preparatai, o esant galimybei – ir švelnios žolelių arbatos, kurios padeda gauti skysčių ir gali sumažinti spazmus.

Kada būtina kreiptis į medikus?

Į medikus, pasak E. Lukštienės, reikėtų kreiptis tuomet, kai nepavyksta gerti pakankamai skysčių ir elektrolitų tirpalų, o išgertas skystis yra greitai išvemiamas. Taip pat – ir tada, kai intensyviai viduriuojama, sergantysis jaučia didelį silpnumą, svaigsta galva, jaučiamas burnos sausumas, kai šlapinamasi labai retai arba išvis nustojama, kai intensyviai karščiuojama.

I. Norkienė pabrėžia, kad vaikai dehidratuoja ypač greitai, todėl tėvai turi būti itin budrūs: „Įspėjamieji ženklai – retas ir tamsus šlapinimasis, sausa burna, sumažėjęs seilėtekis, vangumas ar mieguistumas. Susirgus vaikui, svarbiausia yra reguliarus skysčių ir rehidratacinių tirpalų vartojimas mažais kiekiais – po truputį, bet dažnai. Jei vaikas nepajėgia išgerti pakankamo skysčių kiekio arba jo būklė negerėja per parą ar dvi, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Vaikamstinka simptominis gydymas, tačiau kai kurių vaistų jie negali vartoti, todėl svarbiausia – atidžiai stebėti vaiko būklę ir laiku reaguoti.”

Higiena, prevencija ir vakcinacija

E. Lukštienė atkreipia dėmesį, jog rankų higiena naudojant vandenį ir muilą yra pagrindinė prevencijos priemonė. „Rankų dezinfekavimo priemonės yra rekomenduojamos, tačiau dažnai jų nepakanka. Rekomenduojama valyti galimai užkrėstus paviršius, plauti skalbinius karštame vandenyje, plauti daržoves, vaisus, vengti termiškai neapdorotų jūros gėrybių. Jei yra galimybė, persirgus virusine virškinamojo trakto infekcija ir simptomams pasibaigus, dar bent kelias dienas reikėtų vengti tiesioginio kontakto su kitais asmenimis”, – pataria gydytoja.

Efektyvi prevencijos priemonė nuo rotaviruso yra vakcinacija, kuri, pasak E. Lukštienės, rekomenduojama visiems sveikiems kūdikiams, o Lietuvoje yra įtraukta į vaikams rekomenduojamų skiepų kalendorių. Nuo kitų minėtų skrandžio virusų vakcinų, deja, nėra.

Klaidos, galinčios apkartinti ligą

Viena dažnesnių klaidų sergant skrandžio virusu, pasak I. Norkienės, yra per ankstyvas viduriavimą stabdančių vaistų, tokių kaip loperamidas, vartojimas. „Viduriavimas ir vėmimas padeda pašalinti virusą, todėl po pirmo ar antro viduriavimo loperamido vartoti nerekomenduočiau, – sako I. Norkienė. – Tokius vaistus vertėtų vartoti išimtiniais atvejais, kai viduriavimas nėra susijęs su infekcija.”

Taip pat, pasak vaistininkės, neretai manoma, kad sergant būtina valgyti bet kokia kaina, nors iš tiesų didesnį pavojų kelia ne maisto, o skysčių trūkumas.

„Pirmosiomis ligos dienomis rekomenduojama rinktis lengvą, virškinimo traktą tausojantį maistą, vartoti jį nedideliais kiekiais arba, jei nesinori, laikinai jo atsisakyti. Sveikstant dar kelias dienas vertėtų vengti sunkaus, riebaus ar gausaus maisto ir stebėti organizmo reakcijas. Be maisto žmogus gali išgyventi, bet be skysčių – ne”, – pabrėžia I. Norkienė.

The post Skrandžio virusai: nematomi, bet negailestingi. Kaip atpažinti ir gydytis, o kokių klaidų geriau nedaryti? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Tūkstantmečio karta

Tūkstantmečio karta (Millennial; gimimo metai 1981–1996 m.) Lietuvoje buvo pirmoji, kuri pradėjo garsiai kalbėti apie patirtis, kurios dešimtmečius buvo vadinamos teisingu, sveiku auklėjimu. Emocinis apleidimas, nuolatinė kritika, meilė su sąlyga, gėda – ugdymo priemonė, vaiko pavertimas tėvų emociniu ramsčiu, kontrol – sveika rūpesčio forma, ir nuolatinis jausmas bei nerimas, kad niekada nebūsi pakankamai gera(s), vis kažko iš tavęs negana. Gen Z (gimimo metai 1997-2012m.) karta šią kalbą perėmė jau kaip faktą, bet kartu perėmė ir klausimą, kurio niekas anksčiu nedrįso užduoti atvirai: kodėl aš turiu palaikyti santykį, kuris mane žaloja, vien todėl, kad mus sieja kraujo ryšys? Būtent čia prasidėjo panika, nes kai suaugę vaikai nustoja toleruoti šitokią disfunkciją, griūva visa sistema, kuri buvo pastatyta ant jų tylėjimo pagrind.

Lietuvoje šis procesas ypač aštriai juntamas ne todėl, kad jauni žmonės visi akimirksniu tapo „itin jautrūs“, o todėl, kad mes gyvename su neišspręsta sovietine trauma. Didelė dalis dabartinių tėvų augo aplinkoje, kur emocijos buvo lygu silpnumas, jausmų rodymas – gėda, klausimai, domėjimasis – nepaklusnumu, prastu auklėjimu, o tylėjimas – išgyvenimo strategija, arba puiku bausmė. Sovietinė sistema nemokė atsakingos ir sveikos tėvystės, ji mokė paklusti, ištverti, prisitaikyti ir neišsišokti. Smurtas buvo normalizuojamas kaip auklėjimo įrankis, šaltumas, emocijų vengimas – kaip charakterio formavimas, baimė – kaip motyvacija gerai daryti, kas liepta (namai, mokykla, darbas) arba pagarba (bijo – vadinasi gerbia). Politinė sistema sugriuvo, bet psichologinė sistema liko gyva ir persikėlė iš kartų į kartas, įprogramuota į vaikų kūnus ir nervų sistemas.

Realūs skaičiai didesni

Oficiali statistika Lietuvoje rodo, kad vaikų ir paauglių psichikos sutrikimai sudaro tik kelis procentus, tačiau patys specialistai atvirai pripažįsta, kad realūs skaičiai yra gerokai didesni. Tai nėra todėl, kad vaikai buvo laimingi ar sveikai auklėjami. Taip yra todėl, kad jie buvo nematomi: be žodžio, be žalio supratimo, kad į jį turi teisę. Lietuva dešimtmečius buvo tarp pirmaujančių Europos šalių pagal savižudybių skaičių, alkoholio vartojimą ir smurtą artimoje aplinkoje. Tai nėra atsitiktinių individualių pasekmių rinkinys. Tai ilgalaikės emocinės represijos pasekmė. Maistas ant stalo nekompensuoja meilės! Stogas virš galvos nepanaikina nuolatinės baimės, apmokėtas. išsilavinimas negydo vaikystės žaizdų, kurioje dėmesio trupinukai buvo atlygis už paklusnumą. (jau matau ir girdžiu tą arogantišką “oh Dieve, vargšai, baimėj jie gyveno, visko jiems trūko, nieko neturėjo, daužomi, skaldomi buvo; – negaliu klausyt šitų vėjų” – galvoja Tūkstantmečio (Millenial) kartos tėvai, skaitydami šį straipsni, springdami tiesa iš pykčio, kurio neturėtų būti. Jie negeba net įsileisti tos minties, kad jų auklėjimas ir nemokėjimas mylėti griovė mūsų gyvenimus dekadomis).

Tiki, kad buvo puikūs tėvai

Daugelis nuoširdžiai tiki, kad buvo puikūs tėvai, juk jie daug dirbo, aukojosi, kentėjo, tvėrė, vargo – lyg tai būtų problema, vaikas tampa problema. Oi, dar “Jie darė viską, ką galėjo ir mokėjo”. Būtent tai ir yra skaudžiausias momentas, kurio dauguma net neįgali pripažinti: pastangos ar geri norai, net aukojimasis nėra tas pats, kas faktiniai, funkciniai veiksniai vaikystėje suteikti žmogučiui, kuriuos paskui galima traktuoti kaip gerą tėvystę.

“Dedi pastangas, o rezultato nulis”, “Tavo norai geri ir gražūs, bet tai tėra kalbos, tu daug kalbi, o niekad nieko nedarai: – Tėvai mus daužydavo taip komentarais metų metus, o patys tik šnekėjo ir žadėjo, todėl mes taipogi sunkiai ėmėmės veiksmų, užaugę proktrastinuojame. Bet tai jiems nesuvokiama. Gera intencija nekompensuoja padarytos žalos. Meilė, kuri buvo vienareikšmiškai TIK sąlyginė, nesveikai veika, skaudina ir iškraipo supratimą, kas ta meilė kitam, sau, kas tai iš viso yra? Kontrolė, išvartoma, neva, esanti rūpesčio forma, naudojama kasdien lieka kontrole, nesvarbu, kaip pavadinsi… Laikymas vaiko ant pavadžio. O kur dar maskavimas visko materialiais dalykais: pati tik neseniai suprantu, kodėl taip sunku ir skaudu išvien, juk “viską turėjau, mane labai mylėjo”:  materialiais dalykais maskuojant nemokėjimą rodyti jausmų, sakyti “myliu, atsiprašau – (fiziškai neįmanoma jiems buvo tai ištarti), kontrolės būdu taip apakinę ir užvaldę, jog negalėjau niekaip pati tadaise suprasti, kad tai “kur eini?, Ką darai? Kodėl ten? Kodėl jie? Ar padarei? Kodėl nepadarei?, Kaip čia atrodai?, Vėl guli? Tu neturi nei vienos normalios draugės! IR SVARBIAUSIA: Ar valgei? Apsirenk šilčiau! Lauke gi karšta, kam tiek prisirengt?”…

Net krato, kai prisimenu ir jokia tai ne meilė, o savinimasis. Ir tas klausimynas nesibaigia! Vargu, ar įmanoma išvardyti visus absurdiškus jų komentarus, kurie šitaip paveikia nuo mažų dienų. Kalbant apie klausimyną, vienoje kompanijoje juokaudavome, kad visi tuometiniai tėvai turėjo vieną vadovėlį “auklėjimas a.k.a. kaip suknist vaikui gyvenimą” (tuo tarpu jausdamiesi neapsakomai kalti, kad ilsimės penktadienio vakarą, o ne darom kažką, kas mums išvis duotų teisę egzistuoti – pradėkime nuo to…).

Jaučiasi apgauti

Kai vaikai išeina, tėvai dažnai jaučiasi apgauti, rodo nepasitenkinimą, jungia aukos vaidmenį, nes jų vidinis naratyvas jiems sako: “aš atidaviau viską tam vaikui, o jis nori išeiti? Kiek man čia beliko gyventi, o ji mane palieka?” tada prasideda manipuliacijos: “Tu pati nesusitvarkysi, pažiūrėk į save: metais suaugus, o mastymas ir veiksmai – tu prapulsi!”, “Ar nematai, kokios kainos, kam tau nuomotis? veltui pinigus mest… taip ir neišmokai nei pinigų vertinti, nei gyvenimo suprasti” – Tokiu būdu bet kokia klaida tampa ne jų kaltė, juk esi didelis nebe-vaikas, o nieko nesugebi. Čia jau kaltas pats, aplinka, močiutės, seneliai laikai, pinigai, santykiai tarpusavyje, įpročiai, sveikata, sugalvotos ligos, blogos draugų kompanijos ir tt., – pasiteisinimų žurnalas. Tačiau realybė yra paprastesnė ir ,deja, daug žiauresnė: vaikai išeina ir kuo greičiu, nes būvimas šalia kainuoja per daug jėgų, nervų ir visų tų išteklių, kuriuos ir taip kasdien siurbė gimdytojai, nekalbant apie tuos išteklius, kurių nei patys neturi, nei vaiką neišmokė turėti, nepaaiškino svarbos.

„Jokio kontakto“

„Jokio kontakto“ nėra impulsyvus sprendimas ir beveik niekada nėra pirmas pasirinkimas. Tyrimai rodo, kad suaugę vaikai, prieš nutraukdami visus ryšius, dažniausiai išbando viską: kalbėtis, aiškintis, eiti į terapiją, prisitaikyti, nutylėti ir save tildyti, “kad tik būtų ramu” ir daug kitų.

 „No contact“ dažniausiai tampa paskutiniu bandymu išlikti psichologiškai sveiku. Išeiti į pasauli dvasiškai plikiems, nuogiems, be įrankių, bet į šviesą; o šviesa tėra vienas žodis –

EMOCIJOS – mistika, kuri buvo draudžiama (gal diržu, gal stovėjimu ar net klūpėjimu kampe, gal nekalbadienių terapija, kartais pasisekdavo ir tiesiog neleisdavo į lauką, liepdavo sėdėti savo kambarį, jeigu tokį turėjom, skirdavo bausmę susitvarkyti visus namus, išplauti krištolą, iš kurio jie geria, surūšiuoti užuolaidas, patalynę, rankšluosčius, nors neturėjom supratimo kaip ar kodėl ir viskas už tai, kad „rodėm ožius“- frazė, arčiausia galima anuomet kas liečia vaiko emocijas). Tėvus ar kitus gimines šis pasirinkimas “jokio ryšio” neapsakomai gąsdina arba siutina, nes staiga nustoja veikti brukama kaltė, gėdos jausmas, pareigų sąrašai už tai kad gimėm ir jų autoritetas. Nebelieka teisimo, mums niekad nesuvoktų tradicijų ar argumento „taip priimta“, kuris priverstų mus grįžti. Tyla nustoja būti bausme ir tampa kaip minimumu riba, o dažniausiai ultimatumu.

Kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau

Tėvai dažnai klausia, kodėl vaikai nieko nesakė anksčiau. Jie sakė. Tik jų niekas neklausė. Jie buvo nurašomi kaip per jautrūs, per dramatiški, per silpni. Ir kai žmogus dešimtmečiais bando būti išgirstas, jo patirtys nuolat sumenkinamos, o pastangos nuvertinamos, vieną dieną lieka tik viena išeitis – pasitraukti.

Šis procesas yra be atgalinio bilieto. Tūkstantmečio ir Gen Z kartos nebenori mokėti savo psichine sveikata už priklausymą šeimai. Jie nebepainioja tvėrimo su dorybe. Jie nebešlovina šeimos kaip abstraktaus idealo, jei realybėje joje net nėra saugu. Jie renkasi ramybę vietoj kaukėtų vaidinimų, net jei to kaina – nutraukti visus giminystės ryšius, pamiršti paveldėtojų kėdę testamentuose ar būti aplinkinių bei visuomenės nepritarimo šešėliuose. „No contact“ judėjimas nėra ir nebus laisvės šventė. Tai gedulas gyvų tėvų, brolių, seserų, giminių ir artimųjų, nuolatinis teisinimasis prieš visą pasaulį ir NEDĖKINGOJO etiketė vardan galimybės kvėpuoti.

Negali būti nuosavybė

Suaugę vaikai negali būti nuosavybė. Tėvystė nėra viso gyvenimo sutartis su garantuota prieiga iki paskutinio atokvėpio. Meilė nėra iki tokio lygio besąlygiška, kad vyrautų neribota tolerancija žalai ir smurtui. Jums, kurie skaitote šį tekstą su kylančiu pykčiu ir ieškote, laukiate, kur rasite spragą, kad galėtumėte pagaliau paprieštarauti: teks nusivilti. Skaičiai ir statistikos nėra jų naudai. Žala akivaizdi, kas antras iš mūsų liudininkas. Jūsų vaikų tyla ir nusisukimas nėra fazė. Tai informacinis pranešimas. Dėl mados tendencijomis galima ginčytis. Dėl giluminių pasekmių – ne. „No contact“ nėra šeimos vertybių griūtis. Tai atskleidimas, kad vertybės supuvusios ir vaikai to tyla nebedangstys.

Tačiau, prieš renkantis tylą, atsitraukimą, prieš galutinį sprendimą, verta aiškiai pasakyti vieną dalyką…

Ne visi tėvai norėjo tyčia skaudinti

Dauguma jų darė taip, kaip patys buvo mokomi suvokti meilę. Dauguma jų gyveno gyvenimus, kuriuose jausmai buvo net ne prabanga, o grėsmė. Jie augo su frazėmis „neverksi! verkti tik nevykėliai“, „taip taip, mokykis, kad gyvenimas neglostys!“, „aš tau tik gero noriu…“, „bus blogai, pamatysi“. Nugyvenę gyvenimą tik taip, jie nemokėjo kitaip, tiesa. Bet yra ir kita tiesa, kurios jie vengia:

Mes irgi nenorėjome tokio gyvenimo.

Nenorėjome augti pasaulyje, kuriame vaikai ne žmonės. Kuriame vaiko nuomonės turėjimas buvo laikomas įžūlumu. Kuriame ribos traktuojamos kaip nepagarba. Kuriame „tu per jautrus“ reiškia „tu man nepatogus“. Kuriame „aš tave užauginau“ naudojama kaip argumentas nutildyti bet kokią nuomonę. Kuriame „ką žmonės pasakys“ svarbiau už tai, kaip jaučiasi vaikas. Kuriame nesuvokiate, kad “aš tau daviau stogą virš galvos, maitinau, rengiau” yra plikas minimumas, kurį privalote duoti.

Mes ilgai bandėme

Bandėme kalbėtis ramiai, atsargiai, švelniai. Bandėme rinkti žodžius, kad neįžeistume. Bandėme aiškinti, kad mums nepakeliama girdėti „ vėl tu viską išsigalvoji“, „tau visad kažkas blogai“, „žiūrėk, kaip kiti gyvena! Nieko neturi! O mes tau davėm viską“. Bandėme pasakyti, kad jūsų „viskas“ mums nesuteikė saugumo, šilumos ir teisės būti savimi. Bandėme suaugti greičiau, kad pagaliau būtume išgirsti. Bandėme būti patogūs, supratingi, kantrūs. Bandėme ignoruoti frazes „aš tavo motina/tėvas, aš geriau žinau“, „mano namai – mano taisyklės ir tu paklusi!“, „tu man visą gyvenimą skolinga(s) būsi“, „Nes aš taip pasakiau!“. Bandėme apsimesti, kad toks mėšlas mūsų nepaveikia.

Bet tai nebuvo žirniai į sieną.

Tai buvo galvos į sieną

Nes kiekvienas bandymas kalbėti buvo priimtas kaip puolimas. Kiekviena riba – įžeidimas. Kiekvienas „man skauda“ – problema. Kiekvienas „prašau nustok“ – nedėkingumas. Kiekvienas bandymas atvirumu pagerinti santykius buvo pasitiktas apsišarvojus gynyba, neigimu arba tyla. „Aš taip nesakiau“, „Tu viską išsigalvoji“, „Tu visą gyvenimą fantazuotoja(s) buvai“, „Kaimyno vaikai taip niekada nekalbėtų“. „Mums buvo dar blogiau ir nieko,  kažkaip užaugom“. Lyg skausmas būtų konkurencija. Lyg kančia būtų pareiga.

Kantriausias žmogus galiausiai pavargsta aiškinti savo teisę egzistuoti!

Ir tada įvyksta tai, ko labiausiai bijojote, bet niekada nesiteikėte paieškoti priežasčių šioms pasekmėms. Nerėkiant. Netrankant durimis. Ramiai. Be scenų. Be ultimatumų. Su gedulo jausmu viduje. Su ilgesiu, kuris niekur nedings. Su sprendimu “ tai ne kerštas, tai šuolis iš skęstančio laivo”.

„Jokio kontakto“ nėra bausmė tėvams. Tai vienintelė pagalba sau.

Visa tai ypač sunku Lietuvoje, kur vis dar gyvas įsitikinimas, kad tik tėvai visada bus teisūs, o vaikai amžiams skolingi. Kur sovietinė logika vis dar gyva sakiniuose „niekas tavęs neklausia“, „tu jaunas, durnas suprasti“, „gyvenimas tave pamokys“. Kur kasdienis traumavimas dažnai naudojamas charakterio ugdymo įrankiu, o emocinis neprieinamumas reiškia stiprybę. Kur daug tėvų niekada nematė pagrindo reflektuoti savo elgesio, bet tai nereiškia, kad vaikai neturi teisės pasirinkti nustoti kentėti.

Šis tekstas nėra kaltinimų sąrašas. Tai veidrodis jums. Ir jei jis pykdo, žeidžia ar verčia gintis, verta perskaityti dar kartą ir dar dešimt kartų pasverti, kad “tai kas mus nervina, dažniausiai yra tai, ką patys darome, kas esame!”.

Tiesa tokia: vaikai nenusisuka dėl menkniekio. Jie pasitraukia dėl tūkstančio žodžių, pasakytų per metus, dešimtmečius, per visą vaikystę. Dėl nuolatinio jausmo, kad esą tėvų nusivylimas. Dėl meilės, kurią reikėjo kasdien užsidirbti. Dėl santykio, kuriame nebuvo leidimo asmeniškai augti, o liepta prisitaikyti.

Ir kai mes galiausiai pasirenkame tylą, tai nėra “šiuolaikinis jaunimas”. Mes nesame karta, kuri „per daug nori“. Esame žmonės, kurie per ilgai gyveno taip, lyg būtų purvini iš vidus ir išorės.

Tai pasekmė. Baisi pasekmė. Ne mados tendencija.  Akivaizdu.

Sandra Merula

The post „Jokio kontakto“ judėjimas tai ne mados tendencija. Tai pasekmė. appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Štai 7 greitos idėjos, kurios ne kartą išgelbės rytą.

1. Graikiškas jogurtas su vaisiais ir granola

Paruošimas: 3–5 min.

• Graikiškas jogurtas
• Bananas, obuolys ar uogos
• Sauja granolos

Sotus, baltymingas ir labai mėgstamas vaikų.

2. Skrudinta duona su avokadu ir kiaušiniu

Paruošimas: 5 min.

• Pilno grūdo skrebutis
• Avokadas
• Virtas arba keptas kiaušinis

Tinka ir pusryčiams, ir priešpiečiams.

3. Banano ir žemės riešutų sviesto sumuštinis

Paruošimas: 2–3 min.

• Duona arba trapučiai
• Žemės riešutų sviestas
• Banano griežinėliai

Saldus, bet sotus pasirinkimas vaikams.

4. Greita kiaušinienė mikrobangėje

Paruošimas: 3 min.

• 2 kiaušiniai
• Šlakelis pieno
• Žiupsnelis druskos

Sumaišykite puodelyje ir kaitinkite mikrobangėje.

5. Varškė su medumi ir uogomis

Paruošimas: 2 min.

• Varškė
• Šaukštelis medaus
• Šviežios ar šaldytos uogos

Baltyminga ir lengva.

6. Karštas sumuštinis keptuvėje

Paruošimas: 5 min.

• Duona
• Sūris
• Kumpis arba daržovės

Kepti be orkaitės – greita ir skanu.

7. Pusryčių kokteilis visai šeimai

Paruošimas: 2–3 min.

• Bananas
• Jogurtas arba pienas
• Avižiniai dribsniai

Puikus sprendimas „ant išėjimo“.

The post 7 pusryčiai, kuriuos padarysite per 5 minutes, o patiks visai šeimai! appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Žuvusieji yra berniukai.

Apie Eltai pranešė policijos atstovė Gintarė Aleksėjūnaitė.

Taip pat sužeistas kitu automobiliu vykęs vienas mažametis ir suaugusieji – vaikas, vyras ir moteris dėl patirtų sužalojimų pristatyti į gydymo įstaigą .

Pranešimas apie avariją Kruonio sankryžoje buvo gautas 10.38 val. penktadienį.

Kaip pranešė policija, kelyje Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė susidūrė du automobiliai. Pirminiais duomenimis, automobilis „Volvo“, vairuojamas vyro (gim. 1988 m.), ir BMW, vairuojamas vyro (gim. 1992 m.).

Eismas laikinai uždarytas abiem kryptimis. 

Į nelaimės vietą buvo išsiųsti keturi greitosios pagalbos automobiliai.

„Iki atvykstant medikams ugniagesiai gaivino du vaikus, vienas kūdikis buvo prispaustas kėdutėje. Kitame automobilyje važiavo du suaugusieji ir vienas vaikas“, – Eltai sakė Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė Džiuginta Vaitkevičienė.

Nelaimės vietoje dirba, ugniagesiai, medikai, policija.

The post Didelė avarija Kaišiadorių rajone – žuvo du vaikai appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

1. Termo puodelis

Praktiška dovana kavos ir arbatos mėgėjams. Puikiai tiks tiems, kurie dažnai keliauja, mokosi ar dirba biure.

2. Tinklalapio prenumerata (turiniui)

Tai gali būti žurnalų, audioknygų, meditacijų, sporto ar filmų platforma. Dovana, kuri tęsiasi ilgiau nei šventės.

3. Teekanne arba tiesiog arbatos rinkinys

Galite sudėti kelias rūšis: aviečių, pipirmėčių, juodąją, žolelių. Pridėkite medaus ir turite jaukumo dovaną.

4. Tamsi žvakė (su prabangiu kvapu)

Juodos ar tamsiai pilkos žvakės atrodo moderniai ir elegantiškai. Kvapai, kurie ypač populiarūs: vanilė, kedras, ambra, miškai.

5. Tapybos rinkinys

Kanvas + dažai + teptukai. Tinka kūrybingiems vaikams ir suaugusiems, mėgstantiems ramų hobi.

6. Tvirtas daugkartinis pirkinių krepšys

Stilinga ir tvari dovana. Galima rinktis su įdomiais raštais ar juokais (“Turiu didelius planus ir daug daržovių”).

7. Tikslią užrašų knygelę

Ne šiaip užrašų knyga, o skirta planavimui: tikslai, svajonės, prioritetai. Puiki dovana naujų metų pradžiai.

8. Taukų arba balzamo tepalas

Natūralūs odos raminimo kremai, lūpų balzamai, kūno taukai. Ypač tinka žiemai, kai oda sausėja.

9. Talismanas

Tai gali būti: mažas pakabukas, akmenėlis, simboline figūrėlė, mezginys su prasme. Svarbiausia – linkėjimas, kurį prie jo pridėsite.

Papildomos dovanos iš T raidės (trumpas sąrašas):

✔ Termosinė gertuvė
✔ Tortas (namuose keptas)
✔ Tapybos numeriais paveikslas
✔ Taškuotos kojinės
✔ Tikro medaus su riešutais rinkinys
✔ Tetris žaidimas
✔ Tinklinės žvakidės
✔ Tetris lemputė (LED)
✔ Trintukas su juoku mokytojui
✔ Tulpės (pavasariui, sodinamos svogūnės)

The post Dovanos iš T raidės: ką padovanoti nuoširdžiai ir originaliai? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Dovanos iš N raidės suaugusiems

Dovanos iš N raidės vyrams

• Neperšlampamos pirštinės
• Nešiojamų įrankių rinkinys
• Nešiojamas akumuliatorius (power bank)
• Navigacijos laikiklis automobiliui
• Nutello rinkinys (juokinga ir skanu)
• Nešiojamas termosas kavos mėgėjams
• Nuotrauka su rėmeliu iš jūsų kelionės
• Nosinių rinkinys (elegantiškas, ne buitiškas)

Dovanos iš N raidės moterims

• Natūralūs kvapnūs aliejai kūnui
• Nagų priežiūros rinkinys
• Nešiojama makiažo kosmetinė
• Natūralaus šilko naktinė kaukė akims
• Natūrali bižuterija (medžio, gintaro, keramikos)
• Neobrandos saldainiai (rankų darbo šokoladai)
• Natūralaus lino virtuvės rankšluosčiai
• Nerūgštaus vyno butelis (naudojamas gurmanų vakarui)

Dovanos iš N raidės vaikams

Dovanos žaidimams ir vakarėliams iš N raidės

• Nusikaltimo mįslės žaidimas („Murder mystery“)
• Nejuokingų klausimų žaidimas (truth or dare su rimtais klausimais)
• Nuotraukų dėžė (padėkliukai su juokingomis nuotraukomis)
• Naminiai sausainiai su pranašystėmis
• Nostalgiškų skanumynų rinkinys (80–90-ųjų saldumynai)

Stilingos ir prabangios dovanos iš N raidės

• Natūrali vilna (šalikas, pledas)
• Naktiniai iš šilko
• Natūralūs akmens papuošalai
• Nardymo kuponas (baseine ar jūroje kelionėje)
• Naktis SPA viešbutyje

The post Dovanos iš N raidės: 40 idėjų vaikams, suaugusiems ir žaidimams appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

LNOBT – vieta, kurioje laukiami visi

Daugybė tėvelių su savo vaikučiais savaitgaliais lankosi sostinės teatruose, tačiau yra ir tokių šeimų, kurios to vengia, nes bijo nesupratimo ar nepatogumų, jei vaikui bus sunku išsėdėti spektaklio metu ar jis kitaip reaguos į tai, kas rodoma ir sakoma scenoje.

LNOBT yra ta vieta, kurioje laukiami visi, mūsų siekis – kurti atvirą ir draugišką erdvę kiekvienam. Būtent todėl prie edukacinio spektaklio „Muzikinės penketuko istorijos“ kūrybinės komandos pakvietėme prisijungti „Pojūčių teatro“ režisierę Karoliną Žernytę, savo kūrybinę veiklą siejančią būtent su individualių poreikių turinčiais vaikais. Taip gimė tokių vaikų poreikius atliepianti edukacinio spektaklio versija.

Žmonės su individualiais poreikiais dažnai neišsiskiria savo išvaizda, tačiau gali pasižymėti neįprastu elgesiu, gestikuliavimu, sunkumais užmegzti ir palaikyti kontaktą. Specialistai aiškina, kad juos dažnai trikdo didesnis žmonių skaičius teatro salėje, staiga besikeičiančios dekoracijos, apšvietimas ar triukšmingas veiksmas scenoje. Jie mielai lankytųsi teatre, tačiau renginiai jiems turi būti specialiai pritaikyti, kad nepažįstamoje aplinkoje jaustųsi saugiau.

Spektaklis, kuriame visi supras vieni kitus

Gruodžio 6 d. kviečiame tėvelius su individualių poreikių vaikais išdrįsti praverti LNOBT duris ir patirti būtent jiems pritaikytą edukacinio spektaklio „Muzikinės penketuko istorijos“ versiją. Šiame renginyje žiūrovams žaisminga forma LNOBT orkestro artistai papasakoja apie savo instrumentus (fleitą, obojų, klarnetą, valtorną, fagotą), o kiekvieno instrumento pristatymą lydi geriausiai jų tembrą atskleidžiantis trumpas muzikinis kūrinys.

Kamerinėje salėje vyksiančio spektaklio trukmė – 30 minučių, tačiau prireikus bet kada bus galima išeiti į greta salės esantį kasų vestibiulį, kuriame vaikų lauks ramybės kampelis. Spektaklio metu vaikai galės naudotis savo atsineštomis ausinėmis.

Šio spektaklio organizatoriams ir atlikėjams publikos savijauta rūpi labiau negu pilna klausytojų salė, todėl vietų skaičius gruodžio 6 d. 11 val. edukaciniame spektaklyje „Muzikinės penketuko istorijos“ – ypatingai ribotas. Ir vaikai, ir juos atlydėję tėveliai renginyje galės susipažinti bei atrasti naujų draugų, o svarbiausia – visi čia susirinkę puikiai supras vieni kitus. Žiūrovus pasitiksiantis teatro personalas yra dalyvavęs Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkės Kristinos Košel-Patil paskaitoje apie nematomą negalią.

Orkestro muzikantai kvies draugystei su teatru

Interaktyvaus spektaklio pradžioje jo vedėjai – aktoriai K. Žernytė ir Martynas Kavaliauskas – jaunuosius žiūrovus supažindina su spektaklio žiūrėjimo ir elgesio salėje taisyklėmis. Susitaria, kada spektaklio metu reikės klausyti, o kada patys žiūrovai galės užduoti klausimus.

O jau tuomet penki LNOBT orkestro muzikantai – Karolina Daukšienė, Ieva Taujanskaitė, Vilius Kalvėnas, Vytenis Matutis ir Lukas Sarpalius papasakos vaikams apie savo geriausius draugus: fleitą Pauveliną, fagotą Princą Vincą, klarnetą Bufė Kramponą Ležaną, valtorną Stasę, obojų Liną Obuoliną. Tikimės, kad ši balsingų išdaigininkų kompanija atvers gražią pradžią draugystei su teatru.

The post Ypatingas LNOBT spektaklis ypatingiems žiūrovams: pasirūpinta ir ramybės kampeliu appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.