Rašalu tapau aš savo sielą,
O už lango laikas taip greitai bėga.
Šiandien žūtbūtinis mūšis,
Lai pakyla jausmų vėjo gūsis,
Dūris, kuris pažadins lietų
Visiems tiems, kas neranda pasauly savo vietos.
Tegu žino, kad dažnai ir aš nuo skausmo bėgu.
Kai širdį perveria melo strėlės,
Net gražiausios gėlės tampa nebemielos,
Ką kalbėti apie dienas!
Kartais noriu būt pasaulio Dievas,
Tačiau tai tik svajos, kai būna – lieku vienas,
Bet juk kartais plunksna būna stipresnė negu plienas,
Tad dėkoju tam, kas parodė žodžio galią,
Jo dėka ugdžiau savo valią,
Pažabojau baimę, atradau kelią.
Taip, kartais norėčiau, kaip visi, grąžinti laiką,
Kai Dievas davė rolę vaidinti mažą vaiką,-
Ech, kaip gera yra atmint tą laiką…
O dabar einu labirintu, žiūriu į pasaulį –
Kažkas atėmė medalio dalį…
O kaip aš? Kas atmins ir mano sielą?
Išgyvensiu saulę, išgyvensiu lietų,
Išgyvensiu audrą ir netgi sniegą.
Pasaulis keis savo spalvas, aš keisiu mintį,
Ateis laikas, kai iš naujo teks pažinti…
Pažvelk į mane, pažvelk į akis,
Nuo skausmo ašara ant kelio nukris,
Reik nuteikt mintis, kad viskas išnyks,
Bet tik mano širdy viskas pasiliks (x2)
Visada aš stengiuosi sakyti tiesą,
Cha, na, melavau, bet taip, kad neskaudėtų,
Dėl artimų pasiruošęs ištirpdyti jūras,
Paversdamas smėliu akmenis, vynu – ašaras.
Taip, ir užaugęs skaitau aš pasakas –
Norisi ištrūkt iš kasdienybės, pabėgti nuo problemų,
Iškilus virš dilemų,
Palikti viltį praeity.
Ech, kiek kartų radęs netekau,
Kai meilę pažinau, jos buvo maža,
O dabar gyvenimas neleidžia spausti gazą.
Tarsi mažas vaikas, pasislėpęs nuo visų,
Bijodamas žengti žingsnį į suaugusių pasaulį,
Stebiu, kaip keičia žmones jų darbai,
Atrodo, ką tik buvome vaikai,
O dabar tik rūpesčiai…
Klystam, tikim, norim, mylimės, egzistuojam,
Apie ateitį galvojam…
Tiesiog toksai likimas, prisvilęs blynas,
Tai mano kinas,
Bet režisieriumi nesu,
Pasislėpti irgi negaliu…
Kartais taip baisu, kai košmaruose vienas einu
Į nežinomybę…
Nereikia teisti –
Aš tik trapi būtybė, mokausi gyventi.
Pažadu: atradęs savo kelią,
Pasakysiu laimės kainą,
Kad netektų jums liūdėti –
Pridėjęs ranką prie širdies, galiu tai pažadėti!
Pažvelk į mane, pažvelk į akis,
Nuo skausmo ašara ant kelio nukris,
Reik nuteikt mintis, kad viskas išnyks,
Bet tik mano širdy viskas pasiliks (x4)
