Akis į akį susidūriau su gyvenimo tiesa paprasta
Tik nežinau, ar ją radau pats
Miesto džiunglėse žmonės valdo vienas kitą
Duoną pjausto melu
Čia realybė pastatyta iš niūrių vokalų,
Muzika kvartalų valo šypseną nuo veido mano
Čia kas gali, daro viską, kad išliktų nepaliesti šakalų
Tų, kurie kas dieną varo karo muziką vienu garsu
Naktis pridaro nemažai nemalonumų
Čia laimi tie, kas neužaugo rūmuose
Nesislepia krūmuose
Kai pagalbos reikia, galvos jų neveikia
Tų šakalų kalbos neigia, kad tai, ką jie čia daro
(…)
Kai jie po vieną – lopai
Jo, kai jūs po vieną, na, tada pasakyk man,
Kam vaikus darai šunim gyvenime šitam, ką?
Aš matau šį miestą, matau, kuom jis patapo,
Aš matau šį miestą, čia nematyt pasaulio,
Mes gatvėms tik raidės ant balto lapo,
Tik esam palikti gyvent po viena saule.
(2 k.)
Čia rašau tarp betoninių sienų senų
Rankoje tušinukas, raidės išvingiuotos tušu
(…), kur paukščiai bijo tavęs
Vaikai palikę vėjy suptis sūpynes
Jie maži, bet jau pažįsta kulkas
Matė, kaip eina adata per venas
Kiekvienas sau renka lašus į ranką
Dauguma krenta, dauguma nuvalo ašarą
Vėliau kaip pelė narve atsigauna
Sąmonę išlaisvina, naują skrydį įgauna
Virš šaligatvių šlapių, šerkšnu apkabintų medžių
Kai kurie rėkia: jam sunku!
Kažkas užmiega viltim, kartodami: rytoj pasikeisim
Tik vienas laikas amžiams mum visiems,
Tamsios gatvės pusės lankytojams.
Aš matau šį miestą, matau, kuom jis patapo,
Aš matau šį miestą, čia nematyt pasaulio,
Mes gatvėms tik raidės ant balto lapo,
Tik esam palikti gyvent po viena saule.
