Automobilių sportas – tai greitis, adrenalinas ir tikslumas. Šioje dinamiškoje ir iki šiol daugiausia vyrų dominuojamoje srityje pastebima vis daugiau ryžtingų ir talentingų moterų. Viena jų – jauna Lietuvos lenktynininkė Emilija Ulvydaitė, kurios kelias prasidėjo dar vaikystėje, o šiandien ji sėkmingai varžosi lenktynėse ir siekia geriausių rezultatų.
Kada ir kaip prasidėjo tavo kelias automobilių sporte?
Mano kelias automobilių sporte prasidėjo kai man buvo 12 metų. Prieš rugsėjo 1-ąją mama liepė susirasti užklasinę veiklą tiek man, tiek mano sesei, kad turėtume kokį nors užsiėmimą po mokyklos. Tuomet mokiausi 7-oje klasėje ir turėjau bendraklasį – Gustą Grinbergą, kuris tuo metu profesionaliai lenktyniavo sportiniais kartingais. Net ir šiuo metu lygiai taip pat užsiima autosporto veikla. Tad sugalvojau, jog noriu išbandyti save kartingų būrelyje ir susiradau vykstančias nuominių kartingų pamokėles Vilniaus Kartlande.
Kas tave įkvėpė pasirinkti autosportą?
Kaip ir minėjau, vienas iš įkvėpimų pradėti automobilių sporto kelionę, buvo mano bendraklasis, lenktynininkas. Tačiau atsukus laiką atgal pagalvoju, kad būdama maža niekada neturėjau lėlyčių, su kuriomis žaisdavau. Pas mane žaislų dėžėse dominuodavo gyvūnėliai ir, aišku, mašinytės. Dėliojant savo istorijos dėlionę toliau, mano senelis buvo užkietėjęs Formulės-1 fanas ir turėdavo atskirą užrašinę, į kurią žymėdavosi visų Formulės-1 lenktynių rezultatus. Na, o, mano tėtis taip pat visą savo gyvenimą yra paskyręs automobiliams ir sukasi aplink techniką, tad galbūt tai buvo dar keli netiesioginiai pastūmėjimai automobilių sporto link.
Kaip psichologiškai ruošiesi svarbioms varžyboms?
Kažkokių specialių psichologiškų pasiruošimų prieš varžybas neturiu, kadangi kaip asmenybė esu labai rami ir į viską reaguoju taip pat ramiai. Tačiau dienas prieš varžybas stengiuosi laiką praleisti kitaip – atsiriboti nuo visko, kas yra susiję su lenktyniavimu. Tad veiklos, kurias darau, dažniausiai būna šios: pasivaikščiojimai su vaikinu gamtoje, bėgiojimas, maisto gaminimas ar kita…
Koks tavo treniruočių režimas ir kaip atrodo pasiruošimas sezonui?
Treniruočių ir lenktynių sezonas prasideda ankstyvą pavasarį ir baigiasi rudenį. Žiemą autosporto varžybos nevyksta, tad visas lenktyniavimas keliasi į virtualią erdvę. Žiemos metu dalyvauju įvairiuose virtualiuose čempionatuose, lavinu ir tobulinu savo lenktyniavimo įgūdžius simuliatoriuje su trenerio pagalba. Sezono metu taip pat lankau simuliatorius bent kartą į savaitę po 1-2 val., tačiau daugiau treniruočių turime realiose trasose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje su sportiniu automobiliu bei trenerio pagalba analizuojant kiekvieną važiavimą. Ne ką mažiau svarbus – fizinis pasiruošimas. Tad visus metus stengiuosi išlikti aktyvi: sportuoju namuose, lankau sporto salę, bėgioju, važinėju dviračiu ar kitaip aktyviai praleidžiu dienas, kad būčiau fiziškai stipri ir ištverminga lenktynėse.
Ar prisimeni savo pirmąsias varžybas? Ką tuomet jautei?
Pirmosios mano automobilių varžybos vyko Estijoje, Pärnu mieste – Porsche Ring trasoje. Tuomet lenktyniavau su Mitsubishi Colt sportiniu automobiliu ir jaudulio, neslėpsiu, buvo iki soties. Pirmi kartai trasoje, kitoks varžybų formatas, viskas sustyguota ir profesionaliai suorganizuota. Sėdint automobilyje prieš startą atrodė lyg „drugeliai pilve skraido“, o šių lenktynių metu pavyko užimti 3-ąją vietą savo klasėje. Lipimas ant podiumo mane, kaip naujokę, paskatino tik dar labiau siekti aukštų rezultatų toliau.
Koks buvo tavo sudėtingiausias momentas trasoje iki šiol?
Manyčiau, jog sudėtingiausi momentai trasoje visados būna patiriamos avarijos. Skaudžiausią ir sudėtingiausią avariją trasoje teko patirti neseniai – birželio mėnesį dalyvavau Baltijos šalių čempionato I-ajame etape Nemuno žiedo trasoj. Per lenktynes, ant šlapios trasos dangos, sukontaktavau su kitu dalyvio automobiliu, užslydau, susisukau ir stipriu smūgiu trenkiausi į žemės kupstą, esantį trasoje. Avarijos metu emocijų nebuvo, tačiau grįžus iš trasos viskas sukilo – buvo ašarų, pykčio, susierzinimo… Bet labai džiaugiuosi, kad esu sveika ir patirta avarija manęs nepaveikė neigiamai.
Ar teko susidurti su stereotipais?
Per visus 10 metų, kiek lenktyniauju, tiek kartingais, tiek automobiliais, su stereotipais susidurti neteko niekada. Automobilių sporte dominuoja vyrai, o dalyvaujančių varžybose moterų galima suskaičiuoti ant pirštų. Tačiau šiame sporte jaučiuosi visados gerbiama ir palaikoma kitų dalyvių ne tik trasoje, bet ir už jos ribų. Taip pat, po varžybų, tenka sulaukti teigiamų komentarų, pagyrimų iš savo konkurentų, o tai tik parodo, jog vyrai palaiko moteriškos lyties atstoves automobilių sporte. Stereotipai šiame sporte dažniausiai atsiranda ieškant rėmėjų, pačiai su tuo irgi yra tekę susidurti, kadangi visi autosportą laiko vyriška sporto šaka. Tad niekas netiki, jog moterys gali būti greitesnės už sportinio automobilio vairo.
Kaip manai, kas sunkiausia būnant moterimi vyrų dominuojamame sporte?
Manau, kad būnant moterimi automobilių sporte sunkiausia yra suvaldyti emocijas, išdrįsti peržengti savo ribas ir įgauti sportinio agresyvumo. Mes, moterys, esame labiau emocionalios nei vyrai, tad jausmai, kurie užverda lenktynių metu, irgi būna įvairūs ir suvaldyti juos būna sunkiau. Taip pat, man asmeniškai, kartais trūksta agresyvumo trasoje, kadangi viską darau švelniai ir būna sunku perlipti per save, taisant klaidas, pavyzdžiui, išdrįsti stabdyti vėliau ar greičiau nuspausti akseleratoriaus pedalą. Tačiau mes, moterys, esame visos skirtingos ir galbūt kita mergina už vairo jaučiasi visai kitaip nei aš.
Ką tau reiškia dalyvauti Baltijos taurės varžybose?
Dalyvaujant Baltijos šalių čempionate atstovauju ne tik savo šalį, komandą, bet ir visus palaikančiuosius, kurie stebi mane ir seka rezultatus. Dalyvaujant šiame čempionate ir siekiant aukštų rezultatų garsinu savo ir komandos vardą, kas yra didelė nauda ieškant rėmėjų ir, aišku, tolimesnis kilimas automobilių sporto karjeros laipteliais.
Ką supratai apie save kaip asmenybę per sportą?
Automobilių sportas mane išmokė įgyti didesnio pasitikėjimo savimi priimant greitus sprendimus trasoje ir varžantis tarp vyriškosios lyties atstovų. Šiame sporte yra svarbu dirbti su savimi, su savo mintimis, tad išmokau išlikti šalto proto įtemptose ar sunkesnėse situacijose. Lygiai taip pat lenktyniavimas parodė, kad esu drąsi, nebijanti išlipti iš savo komforto zonos ir esu siekianti užsibrėžtų tikslų asmenybė.
Kur matai save ateityje?
Ateityje tikiuosi sėdėti už galingesnio sportinio automobilio vairo ir, žinoma, siekti aukštų rezultatų toliau. Mano viena iš svajonių autosporte būtų dalyvavimas BMW M2 CUP čempionate. Dar norėčiau išvažiuoti į Europines, pasaulines trasas su sportiniu automobiliu. Tačiau savo automobilių sporto kelionėje priimu visas galimybes ir esu pasiruošusi priimti visokiausius iššūkius.
Ką patartum jaunoms merginoms, kurios svajoja apie tokį patį kelią?
Svajojančioms merginoms apie automobilių sportą duočiau patarimą nebijoti žengti tokiu keliu, kadangi autosporto aplinkoje visi yra palaikantys, draugiški ir tikrai nenuvertinantys moteriškosios lyties atstovių. Taip pat patariu svajoti drąsiai, nes tai, kuo tiki, ko nori, yra pasiekiama sunkiu darbu ir nepasidavimu eiti pirmyn.
