Beveik prieš mėnesį PANELĖS portale vykęs forumas su Beata Tiškevič – Hasanova skaitytoms suteikė galimybę užduoti įvairius klausimus aktorei. Merginoms nustebino originalumu – teiravosi ne tik apie tai, kokia yra Beatos įprastinė diena, bet ir smalsavo, koks yra aktorės santykis su Dievu, kaip ji vertina aplinkinius ir kas jai yra meilė kitam žmogui.
Kūrybiškiausius klausimus atrinkome ir skelbiame čia. Paskaityk, galbūt Beatos minčių sraute rasi ir dalelę savęs!
Monika klausė: kas tau padėjo ištverti tas patyčias mokykloje ir tuos metus su jomis?
Manau, kad nebuvo kitos išeities. Į kitą mokyklą pereiti nebuvo galimybės, į kitą klasę – taip pat. Panirau į savo vidinį pasaulį, mokslus, knygas, rašiau dienoraštį, pirkau labai daug žurnalų, skirtų mergaitėms, dalyvaudavau rašinių konkursuose arba šiaip kokiuose nors. Kai sulaukdavau naujo žurnalo numerio ir pamatydavau ten išspausdintą kokį nors savo dalyką – būdavau labai laiminga. Labai daug svajojau, įsivaizdavau, koks tas gyvenimas bus, kai užaugsiu.
Vėliau, kai man tėvai nupirko kompiuterį, panirau į filmų pasaulį. Šalia mano namų buvo video nuoma (haha, jūs turbūt jau nebesinaudojat tokiais dalykais), aš eidavau išsinuomoti filmų. Manau, kad kartais būna tokių situacijų, kad nelabai ką su jomis ir benuveiksi, nieko nepadarysi, telieka jas atiduoti laiko tėkmei ir žinoti, kad taip nebus amžinai. Aišku, tikiuosi, kad dabartinėse mokyklose situacija patyčių atžvilgiu yra geresnė (naiviai tikiuosi) ir, kad moksleivis turės kur kreiptis. Mano atveju to nebuvo arba aš to nė nepastebėjau. Bet kreiptis kažkur, reikštų „skųstis“, o to moksleiviai labai nemėgsta.
Ema klausė: kas tau yra meilė kitam žmogui ?
Koks sudėtingas klausimas! Man meilė yra dėkingumas, priėmimas, dėmesys, pagarba, susižavėjimas. Aišku, ne visada pavyksta taip gyventi. Sunku apie meilę kalbėti teoriškai, nes dažniausiai tai prasilenkia su buitimi ir praktika.
Rosita klausė: kokiais kriterijais vertini aplinkinius? Ką laikai geru, teisingu žmogumi?
Žmones vertinu dažniausiai tada, kai yra galimybė kartu dirbti arba norisi užmegzti draugystę. Tada suprantu, kad reikia žmogų pažinti ir suprasti, ar galiu pasikliauti juo, ar ne. Analizuoju savo kūno signalus, jeigu po pokalbio kamuoja nerimas, migrena, jaučiuosi išsekusi ir jeigu tai kartojasi kelis kartus, reiškias, kažkas yra netaip mūsų santykyje. Tikriausiai, netinkam. Ne visada šių signalų klausau, bet vėliau jie visada pasitvirtina.
Man svarbu, kad žmogus būtų sąžiningas, kad nekalbėtų kažkokių nesąmonių, kad tik įsiteiktų ar įspūdį padarytų. Tai labai greitai perprantu. Taip pat man svarbus atvirumas, nuoširdumas. Žaviuosi drąsa, ryžtingumu, kai galiu įsikvėpti, bet šito nereikalauju, tiesiog džiaugiuosi, kai tai nutinka. Patinka unikalų humoro jausmą turintys žmonės, gebantys ir iš savęs pasijuokti. Taip pat, pastebėjau, kad mano draugais dažniausiai tampa tie žmonės, kurie turi panašų moralinį kodeksą į mano. Negalėčiau bendrauti su žmogumi, kuris šaiposi iš žmogaus teisių, liberalių pažiūrų, kuris meluoja, moteris vertina kaip automobilių dalis ar yra labai susitelkęs į materialius dalykus.
Aurelija klausė: kaip kovoji su neigiamomis mintimis, prasta nuotaika ar liūdesiu?
Visų pirma, supratau, kad nereikia su jomis kovoti. Jas reikia priimti ir su jomis susipažinti. Kai nustojau kovoti, supratau, kad esu gerokai už jas stipresnė ir nustojau jų taip bijoti. Jeigu jos trunka gana ilgai, turiu visą eilę dalykų, kurių imuosi, kad šiek tiek pakeisčiau situaciją: lankausi pas psichoterapeutą, skaitau mylimiausias knygas, žiūriu kokį nors įtraukiantį filmą, parašau tekstą apie savo būseną (dažniausiai tai ir išgydo), klausau patinkančios muzikos, užsiimu spalvinimo terapija, važiuoju dviračiu arba tiesiog labai labai daug miegu ir išjungiu telefoną. Liūdesys yra natūralus dalykas, nebeturiu jau vilčių visąlaik būti džiaugsminga, nes tai – visiškai neįmanoma.
Klaudija klausė: kaip renkiesi, kokias knygas skaityti? Įvardink tris labiausiai tave sukrėtusias ar padarusias tau įtaką.
Prisipažinsiu, man skaityti nėra lengva. Nemoku prisiversti skaityti to, ko nenoriu, kas neaktualu, ko nejaučiu (man atrodo, mokykloje išnaudojau limitą). Būna, kad ateinu į knygyną ar biblioteką, vaikštau tarp lentynų, spoksau, išsitraukiu vieną knygą, atsiverčiu per vidurį, pažvelgiu, kaip liejasi sakiniai, kokie jie – ir suprantu, ar tinka man ji šiuo laiku, ar ne. Klausausi rekomendacijų, dažniausiai einu tų knygų „patikrinti”, bet ne visada jos praeina tą „patikrą“. Yra autorių, kurie tiesiog tokie mieli širdžiai, kad pas juos visąlaik grįžtu (R.Gary, W.Gombrowicz). Labai mėgstu vadinamas „SelfHelp books“, tokius kasdienės psichologijos vadovėlius, bet ir čia esu labai išranki. Labiausiai sukrėtusios: A.Miller „Gabaus vaiko drama“, J.Kunčinas „Tūla“ ir M.Šiškin „Laiškų knyga“.
Kaip atrodo tavo įprasta diena?
Mano dienos atrodo įvairiai. Dabar, vasarą, mažai darbų buvo, tai dienos kupinos tingulio. Jau netrukus pradėsiu lakstyti per kelis darbus, nieko nespėsiu ir stresuosiu. Keltis stengiuosi bent jau dešimtą, nes anksčiau nepavyksta. Mokykloje buvo pragaras man (šypsosi)
Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas – kada rašai, gal turi kažkokią ypatingą vietą, kurioje tau mintys liejasi laisviausiai? Labiau mėgsti rašyti kompiuteriu ar ranka?
Namuose turiu darbo kambarį, rašau kompiuteriu. Dažniausiai sugalvoju teksto idėją, tada kelias dienas vaikštau su ja, žymiuosi mintis (dažniausiai ranka į užrašų knygutę), o kai prisėdu užrašyti, belieka tik išplėtoti tuos punktus ir viskas liejasi laisvai. Kai rašau feisbukui, tai taip nevargstu, tekstui skiriu daugiausia 15 minučių. Viskas dažniausiai vienu ypu. Man tai svarbiausia mano kūryboje, kad ji būtų ne išgalvota, ne išstenėta, o tokia, kaip vienas iškvėpimas – lengvas ir gaivus.
Dovilė klausė: koks tavo santykis su Dievu?
Santykio nėra. Suprantu tuos, kurie tiki, to pat tikiuosi ir iš jų. Nepritariu Katalikų bažnyčios veiksmams, man nepatinka kunigų brangios mašinos, nepatinka, kai jie pernuomoja bažnyčiai priklausančias patalpas, kai jie pelnosi iš kitų žmonių tikėjimo, kad tai jau yra tapę verslu, o ne dvasios reikalu. Nepatinka, kad religija apakina žmones, įsūdo į jų galvas daug paruoštų formuluočių ir niekas nepaaiškina žmonėms prasmės. Jeigu kada ir įsitrauksiu į kažką panašaus, manau, kad tai bus budizmas. Bet tai – nėra religija.
Aš tikiu gėriu ir šviesa ir žmonėmis.
Gintarė klausė: ar tu vegetarė?
Aš tokia „pusiau“. Iš mėsos valgau tik žuvį ir jūros gėrybes. Vengiu pieno, stengiuosi sudėvėti odinius dalykus, kuriuos turiu ir nepirkti naujų. Taip pat ir su kosmetika – dabar nuolatos patikrinu, ar buvo testuota su gyvūnais, jeigu taip – neperku ir stengiuosi sunaudoti jau tą, kurią turiu. Na, kitaip tariant, bandau žengti sąmoningumo keliu, bet žuvies atsisakyti dar neišeina. Turiu draugę veganę, iš jos mokausi naujų receptų, ji mane įkvepia labai ir džiaugiuosi, kad atrandu tiek daug naujų skonių!
Aistė klausė: iš kur semtis stiprybės ir tos rokenrolo dvasios bei daryti dalykus, kurie mieli širdžiai, bet nepraktiški kasdieniniame gyvenime? Kas Jus įkvepia?
Mane labai daug kas įkvepia: įvairių rūšių menas, rupgjūčio pabaigos vakarai, nauji žmonės, seni žmonės, pokalbiai, naujos patirtys, senos patirtys, lietus, pramogų skiltys (juokiasi)
Dale klausė: esi gerai žinoma moteris Lietuvoje, populiari vedėja, tavo straipsniai dažnai publikuojami. Turbūt sulauki nemažai dėmesio iš aplinkinių. Kaip dėl to jautiesi?
Kartais mane tai labai gąsdina, kartais man daug sunkiau atsipalaiduoti, nes dažniausiai jaučiu įtampą ar atsakomybę. Norisi būti pavyzdžiu, bet tada suprantu, kad esu tik žmogus, kuris nori gyventi taip, kaip jam norisi ir dažniausiai užsisuku šiam užburtam rate. Dažniausiai žmonės to dėmesio labai geidžia. Jie suvokia tai kaip tikrąją laimę. Man tai – atsakomybė. Kartais būna smagu, kai pikta einu namo ir gatvėj sutinku kokią merginą, kuri šypteli man, tada einu ir būnu labai laiminga.
Jaučiu, kad turiu misiją ir mano visas tas žinomumas nėra tam, kad kuo daugiau žmonių įsimintų mano veidą. Aš turiu ką pasakyti ir regiu, kad būtent šių sakinių, būtent tokio balso Lietuvoje trūksta. Dėl to aš ir esu čia. Puikiai suprantu, ką darau, niekada neinu duoti interviu, nelipu ant scenos ar nedarau projekto, jeigu ten nėra žinutės. Kartais ją perskaito tik maža dalis žmonių, bet juk taip dar geriau (šypsosi)
Šarūnas klausė: ar sportuoji? Jei taip, ar dažnai ir kiek laiko tai užima?
Kažkada lankiau sporto klubą, bet tai truko kokius du mėnesius, man ten išskirtinai nepatiko ,ėmiau dairytis kažko kito. Po kažkiek laiko atradau oro jogą ir man labai patinka šis užsiėmimas, bet sportu aš to nepavadinčiau – labiau procesu. Dabar ir tuo neužsiimu.
Agnė klausė: kas tave įkvepia? Kas padeda išlaikyti tą energiją ir drąsą?
Man atrodo, kad aš neturiu kitos išeities. Negaliu ramiai gyventi besirūpindama tik savo artimaisiais. Man rūpi Lietuva ir žmonės, gyvenantys joje. Norisi tiems, kuriems įdomu, kalbėti. Kai matau, kad tai žmones įkvepia, kartais net prikelia, padovanoja gerų emocijų, – tai, manau, būtų labai nelogiška sustoti. Nors kartais sustoju, tada stebiu, ilsiuosi arba pykstu. Bet ir tai praeina ir grįžtu į savas vėžes.
Rosita klausė: kokiais kriterijais vertini aplinkinius? Ką laikai geru, teisingu žmogumi?
Žmones vertinu dažniausiai tada, kai yra galimybė kartu dirbti arba norisi užmegzti draugystę. Tada suprantu, kad reikia žmogų pažinti ir suprasti, ar galiu pasikliauti juo, ar ne. Analizuoju savo kūno signalus, jeigu po pokalbio kamuoja nerimas, migrena, jaučiuosi išsekusi ir jeigu tai kartojasi kelis kartus, reiškias, kažkas yra netaip mūsų santykyje. Tikriausiai, netinkam. Ne visada šių signalų klausau, bet vėliau jie visada pasitvirtina. Man svarbu, kad žmogus būtų sąžiningas, kad nekalbėtų kažkokių nesąmonių, kad tik įsiteiktų ar įspūdį padarytų. Tai labai greitai perprantu.
Taip pat man svarbus atvirumas, nuoširdumas. Žaviuosi drąsa, ryžtingumu, kai galiu įsikvėpti, bet šito nereikalauju, tiesiog džiaugiuosi, kai tai nutinka. Patinka unikalų humoro jausmą turintys žmonės, gebantys ir iš savęs pasijuokti. Taip pat, pastebėjau, kad mano draugais dažniausiai tampa tie žmonės, kurie turi panašų moralinį kodeksą į mano. Negalėčiau bendrauti su žmogumi, kuris šaiposi iš žmogaus teisių, liberalių pažiūrų, kuris meluoja, moteris vertina kaip automobilių dalis ar yra labai susitelkęs į materialius dalykus.
Kaip manote, kokie jūsų chrakterio bruožai yra patraukliausi?
Na, čia žiūrint kam patraukliausi. Kadangi manau, kad vertinti save pagal kitų akis nėra nei protinga, nei reikalinga, stengiuosi to nedaryti. Tada pasakysiu, kas man patraukliausia. Man patinka, kad esu sąžininga ir vis dar nemoku meluoti. Kartais manau, kad esu silpniausias žmogus šioje žemėje, bet pagal nuveiktus darbus, galėčiau pasakyti, kad esu stipri. Patinka, kad išmokau sakyti „ne“ ir atsirado daugiau pasitikėjimo savimi.
