Bėgiojimas, tai viena iš populiariausių sporto šakų, kuri kiekvienam iš mūsų yra prieinama nemokamai. Kiekvienais metais bėgikų skaičius vis auga – tai pastebime pagal didėjantį metinių maratono dalyvių skaičių. Reguliarus bėgiojimas tikrai stiprina sveikatą, tačiau, kaip teigia patyrusi trenerė Inga Žuolytė, daugelis žmonių ne stiprina savo kūnus, bet kenkia savo sveikatai. „Bėgiojimas yra toks populiarus, nes tai visiškai nieko nekainuoja, o teigiami rezultatai – greiti ir akivaizdūs. Mes galime bėgioti, kada tik norime ir kur tik norime, neatsižvelgiant į sporto klubo kainą ir darbo valandas. Tačiau, apie bėgiojimą tarp lietuvių sklando daug mitų“, – sako I. Žuolytė.
Mitas Nr. 1: geriausias laikas bėgioti – rytas. Jūs turite bėgioti tada, kada jums patinka. Jei paklausite bet kurio bėgiko, tai jis atsakys, kad bėgiojimas yra meditacinis užsiėmimas, kai galite pamiršti apie stresą, problemas ir išgyvenimus. Kažkas bėgioja iš karto po darbo, kažkas – tik pabudę, o kai kurie, tai mėgsta daryti prieš miegą. Jūsų kūnui nesvarbu, kuriuo paros metu bėgiojate, svarbiausia prieš tai nevalgyti bent 2 valandas.
Mitas Nr. 2: svarbiausia šiltai apsirengti. Tai netiesa. Svarbiausia yra tinkama avalynė, kuri turi būti parinkta pagal dangą, ant kurios bėgiosite – asfaltą, žemę, žolę, smėlį ar miško taką. Taip pat svarbu atstumas, nes 1 km ir 10 km nėra tas pats dalykas. „Kalbant apie drabužius, neturėtumėte prisirengti per daug, nes taip suprakaituosite ir rizikuosite susirgti, todėl dėvėkite lengvą aprangą. Pasirinkite drabužius, kurie tinka tam metų laikui, pavyzdžiui, jei lauke vėjuota ir lyja, yra specialios storos striukės“, – rekomenduoja J. Žuolytė. „Nenaudokite medvilninio apatinio trikotažo – jis sugeria drėgmę ir jūs greitai pasijusite sušalę. Geriau pirkite terminius apatinius.“
Mitas Nr. 3: bėgiokite palei kelią. „Tiesą sakant, nėra nieko blogesnio, nei bėgioti prie kelio. Žinoma, tai yra daug lengviau nei rasti parką, bet mes neturėtume pamiršti, kad bėgiodami labai giliai kvėpuojame, mūsų plaučiai yra atviri. Netgi vaikštant, turėtumėte pasirinkti vietas toliau nuo kelio, jau nekalbant apie tai, kad bėgiojant išmetamųjų dujų įtaka dar didesnė“, – teigia fitneso trenerė.
Mitas Nr. 4: asfaltas yra puikus paviršius bėgimui. Bet ne jūsų sąnariams. „Žinoma, mieste lengviau rasti asfaltą nei miško taką ar žemę, bet jūsų sąnariai pasakytų „ačiū“ už pastangas, kurias įdėjote ieškant tinkamesnės dangos”, – pataria trenerė. Pagrindinis skirtumas tarp visų bėgimo paviršių yra jų standumo laipsnis. Treniruojantis ant kieto paviršiaus (betono ar asfalto), jūsų kūnas prisitaiko prie sąnarių apkrovos: sklandžiau ir lanksčiau bėgate, atsargiai lenkiate kelius (dėl padidėjusios jų apkrovos). Kai bėgate minkštu paviršiumi, amortizacija yra mažesnė, taip pat sumažėja ir smūgio apkrova.
Tuo pačiu metu, bėgiojant minkštais paviršiais, kojų raumenys dirba ir stiprėja intensyviau nei bėgant ant asfalto. Bėgikas, kuris bėgioja asfaltu, turi turėti smūgio jėgą sugeriančius batus. Nuolatinis bėgiojimas asfaltu gali pakenkti skeleto raumenų sistemai. Naudinga išsiugdyti du įpročius: pirmiausia, pabandykite išvengti bėgimo ant betoninio paviršiaus. O antra, pakeiskite paviršių, ant kurio jūs bėgiojate. Asfaltą pakeiskite į žemę, smėlį, žolę ar stadiono dangą.
Mitas Nr. 5: pasirinkę vieną atstumą – visados jo laikykitės. Dažnai bėgikai pasirenka tam tikrą atstumą ir jo laikosi, pavyzdžiui, 3 km. Tai nėra teisingas sprendimas. Jei pradedantysis bėgikas, kuris anksčiau nebuvo sportininkas, bandys pasiekti tokį atstumą, neįgyvendinęs šio tikslo jis savęs nekęs, be to, šitaip gali pakenkti savo sveikatai. O patyręs bėgikas iš 3 km. trasos negaus jokios naudos. Taigi, pradedant nuo nedidelių atstumų, jie turėtų būti reguliariai didinami bent keletu šimtų metrų.
