Prieš kelis mėnesius televizijos ekranuose pasirodė – trys niekam nematytos gražuolės su nauja laida „Angelai“. Iškart įkyrūs žurnalistai užsipuolė vieną iš laidos vedėjų – Justiną Ragauskaitę: ji yra laidos prodiuserio draugė.
Ar tikrai Justina padarė karjerą per lovą? Ar ji yra tik paprasta, prodiuserį sužavėjusi gražuolė? Justinai Ragauskaitei nusibodo piktos apkalbos ir gandai, todėl ji papasakojo DELFI gatvei apie tai, kaip gavo darbą televizijos laidoje, savo pomėgius, paauglystę.
DELFI gatvė: kaip patekai į laidą „Angelai“?
Justina: dalyvavau atrankoje. Praėjau visus etapus ir buvau pakviesta vesti laidą.
DELFI gatvė: pasirodžius laidai, spauda rašė, jog esi laidos prodiuserio draugė ir todėl gavai darbą. Ar tiesa, jog tau padėjo šį darbą gauti draugystė?
Justina: dar rašė ir tai, kad Justinas specialiai man sukūrė šitą laidą. Pratrūkau juokais – ir kaip gi aš neįvertinau tokios brangios dovanos, nė nepadėkojau (juokiasi). O iš tikrųjų absurdiškas toks primityvus mąstymas.
Mūsų aplinkoje visiems aišku, jog iš manęs per atranką buvo reikalaujama net ir dar daugiau nei iš kitų panelių, natūralu, juk medžiagą prodiuseris turi nešti į kanalą. Ir turėti, kuo pagrįsti savo opcijas. O ir laidai pasirodžius visiems smalsiausia buvo pažiūrėti į mane.
Justinas Milušauskas – ne tas prodiuseris, kuris apsijuoktų, ir, manau, per tiek metų darbo ir pasiekimų, jis tą įrodė. Per atranką sakė: „Nepyk, bet jei nesąmonę sumalsi, taip ir pasakysiu – kaip atrankos dalyvei, o ne kaip savo merginai”.
Pagaliau, nenuvertinkit jo šitaip – juk ne vienintelę mane jis turėjo, kažkodėl ne visos pateko į eterį. Pavargau dėl to teisintis, tik kvailiai nesuvokia.
DELFI gatvė: ką manai apie karjerą per lovą?
Justina: laikina, žema, pigu. Suprantu, į ką apeiliuojat, pateikdami tokį klausimą. Vėlgi, stereotipinis požiūris – suguliau, nes veržiausi į televiziją (beje, ilgai gulėti reikėjo, net metus!), galbūt kaip tik atvirkščiai buvo: aš į laidą nenorėjau, bet Justinas itin tikėjo ir skatino pamėginti.
Televizijoje karjeros per lovą apskritai neįsivaizduoju – juk tai šitaip vieša ir akivaizdu. Prodiuseris turėtų būti labai kvailas ir netaupus, jei kištų visišką „kvėšą“ į ekraną vien todėl, kad ji su juo miega.
Čia veikiama labai praktiškai – kam ieškoti pašalinio žmogaus, jei ir šalia yra gebantis, tai dirbti. Turiu dar vieną argumentą – aš iš pradžių pradėjau dirbti „Just.TV“ (užkulisinį darbą), o tik paskui su Justinu užsimezgė draugystė.
Tad jei knieti kabinėtis, verčiau vadinkite tai tarnybiniu romanu, o ne karjera per lovą. Vis taikliau šaudysite. Šituo klausimu, rodos, viską pasakiau.
DELFI gatvė: ar patinka vesti televizijos laidą?
Justina: visokių sumaišties minučių pasitaiko, bet iš esmės – taip.
DELFI gatvė: ar pirmą kartą vesdama laidą labai jaudinaisi?
Justina: kaip ir visus kartus. Mūsų laidos formatas toks jau yra – kiekvienąkart vis skirtinga situacija, aplinka, problema, pašnekovas. Jaudulys vienodas per kiekvieną filmavimą.
DELFI gatvė: su kuriomis problemomis susidūrei, vesdama laidą?
Justina: galėčiau vardinti ir vardinti, juk tai – labai specifinė sritis. Didžiausia problema esu sau pati. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis darbas iš visų, kuriuos teko dirbti, man – emociškai sudėtingiausias.
DELFI gatvė: kuri laidos istorija tave labiausiai sukrėtė?
Justina: visos papuolė pakankamai keblios ir skaudžios, dramatiškos. Vis dėlto, ne kartą jau esu minėjusi, labiausiai „įstrigo“ pirmasis mano siužetas apie mano metų merginą, kuri po avarijos, sukeltos jos vaikino, liko absoliučiai neįgali.
DELFI gatvė: kaip manai, kokios turėtų būti istorijos šioje laidoje?
Justina: tokios, kokias ir rodome. Tokios, kurios iš tikrųjų pažadina begalinę motyvaciją padėti.
DELFI gatvė: kokios savybės padeda tau vesti laidą?
Justina: reiktų paklausti laidos kūrėjų, kurie ir nusprendė, jog turėčiau tapti jos vedėja.
DELFI gatvė: laidą veda trys gražios merginos. Ar grožis padeda?
Justina: televizija ir jos žiūrovai visuomet prioritetą skirs simpatingiems veidams. Kita vertus, sunku plačiau ir komentuoti, nes nemanau, kad esu kokia nors gražuolė (šypsosi).
DELFI gatvė: kaip manai, kokios merginos turėtų dirbti televizijoje?
Justina: charakteringos. Mes savo kompanijoje turime specialų apibrėžimą tam: turinčios „X faktorių”. Patyrę prodiuseriai geba jį greitai suuosti. Be abejo, tokios savybės kaip intelektualumas, komunikabilumas, charizma, lankstumas, kūrybiškumas, artistiškumas, emocinis išprusimas ir kitos jau savaime įeina į tą „X faktorių”.
Bet, pastebėkite, televizijos veidai turi vat tą dar kažką… Arba mergina, rodos, turi visus duomenis ir savybes, bet trūksta to kažko – cinkelio, energijos.
DELFI gatvė: ar būtina – televizijos laidų vedėjai turėti žurnalistikos diplomą?
Justina: manau, tai dar priklauso ir nuo tavo vedamos laidos žanro. Jei reikia susakyti parašytą tekstą su gražia intonacija – tikriausiai nebūtinas. Kitais atvejais, jis iš tiesų – privalumas. Pvz., man praverčia žinios, įgytos VU žurnalistikos studijų metu.
DELFI gatvė: ką manai apie lietuviškas televizijas ir jų laidas?
Justina: kiek žiūrovų, tiek nuomonių. Ironiškai klausausi žmogaus, kartojančio: „man nepatinka ta ar ana laida”. Niekas jam vienam specialiai nekurs laidų, o be to, neužsilaiko tinklelyje nė viena reitingų nesurenkanti laida. Vadinasi, ne šiaip sau ji yra, tauta žiūri. Giliai nesikapstysiu ir neaptarinėsiu laidų, nesu specialistė, turiu tik asmeninę, ne viešą nuomonę.
DELFI gatvė: ko pasigendi lietuviškose televizijose?
Justina: laidų diversifikacijos, kanalų išskirtinumo.
DELFI gatvė: ar dažnai žiūri televizijos laidas? Kurios laidos tau patinka?
Justina: dabar dažniau televizorių įsijungiu, taip reikia (šypsosi). Patinka tos, kurias žiūrint, nesidaro keistai gėda. Neretai labiau imponuoja užsienio kanalai.
DELFI gatvė: kurie televizijos laidų vedėjai tau labiausiai patinka?
Justina: visi televizijos laidų vedėjai savaip žavūs. Kategoriškiau galėčiau kalbėti apie televizijos žurnalistus. Man Rūta Grinevičiūtė – tikras autoritetas.
DELFI gatvė: ar tave jau žmonės atpažįsta gatvėje, prekybos centre?
Justina: vaikai „pakirkina“, pasirašyti paprašo. Suaugę – santūresni. Pasitaiko, kad pagiria. Bet visada ir visur šaukia ne vardu, o „angelas angelas” (juokiasi).
DELFI gatvė: ar tau reikalingas populiarumas, šlovė?
Justina: ko gero, tai turi daugiau trūkumų nei privalumų. To nesiekiu. Dirbu įdomų darbą ir tiek, tai nesukraus nei kažin kokio populiarumo, nei šlovės. Yra tokių, kurie mėgaujasi dėmesiu, įėję į patalpą dar ir garsiai sušaukia, kad štai, jie įėjo. Mane svetimų apkalbos, nužiūrinėjimai, pasišnabždėjimai trikdo, glumina. Bent jau kol kas.
DELFI gatvė: gal jau pastebėjai, kokie yra populiarumo privalumai ir trūkumai?
Justina: būčiau Madonna, papasakočiau. Skurdi dabar mano patirtis ir menkas mano populiarumas. Trūkumai? Fotografai „įvaro“ kompleksų, kaskart aptikusi kokią savo nuotrauką paklaikstu: „vajezau, kaip baisiai atrodau”.
O jei rimtai, anksčiau draugai sakydavo: „Labas, Justyte, kaip tau sekasi?, o dabar: „O, angelas! Žinai, vakar mačiau tą siužetą, tai…”. Tarytum, tai – nebe aš, nebe žmogus. Ir daug kitų „minusų“.
Naiviai nesitikėjau, kad toks darbas gali tiek daug pakeisti. Kartais apima jausmas, kad vaikštai basomis ant stiklo šukių. Na, privalumai – gauni nemažų nuolaidų drabužių parduotuvėse, „tąsaisi“ renginiuose, kirpėja staiga pasidaro draugiškesnė.
Dabar pagalvojau: didžiausias privalumas yra tas, kad šaukiantis pagalbos žmogus tavimi pasitiki. O tu turi galių ir kelių jam padėti. Tas jausmas, kai kažkam padarai kažką gero, viską atperka.
DELFI gatvė: ar skaitai komentarus?
Justina: juokaujat? Pirmus kelis kartus smalsu buvo, bet supratau, kokia tai beprotystė ir beprasmybė. Baisu ir pagalvoti, kas sėdi prie tų klaviatūrų, vargšiukai kažkokie.
Esu perskaičius, jog man padaryta lūpų ir skruostų plastinė operacija, arba kad esu nupirkta iš Kauno sutenerio ir kitų kvailysčių. Jie juk tokie visažiniai, teisuoliai, apsiputoję skanduoja, nuteisia…
Kaip galima kalbėti apie tai (nuo televizijos industrijos iki mano asmeninio gyvenimo), ko absoliučiai neišmanai? Tai tas pats, kas aš stovėčiau prie spygliuotos kalėjimo tvoros, niekada nemačiusi ir nepatyrusi to, kas anapus jos, bet drastiškai pasakočiau apie kalinių gyvenimą ir taisykles. Ir šio straipsnio komentarų neskaitysiu (juokiasi).
DELFI gatvė: kaip leidi laisvalaikį?
Justina: anksčiau visas laisvalaikis ir dar daugiau buvo paaukotas šokiams. Reiktų ryžtis vėl prie to grįžti. Šiandien laisvas minutes atiduodu kūrybai. Rašau. Kartais pagalvoju, kad net savotiškai sergu – mažai kas lieka neužrašyta.
DELFI gatvė: Ką tiek daug rašai? Gal knygą?
Justina: rašau apie viską. Kartais maža smulkmė ar pastebėjimas, įvykis dienos eigoje, priverčia prisėsti prie kompiuterio visai nakčiai. Esu parašiusi dvi knygas. Nemanau, kad jas išleisiu. Viena jų – labai asmeniška, kita – nežinau, kiek dienų dar gyvenčiau ją išleidusi (šypsosi).
Nemanau, jog esu apskritai subrendusi leidybai. Galbūt kada nors ką nors sukursiu. Ir tas kažkas bus vertas knygyno…
DELFI gatvė: kokių turi pomėgių?
Justina: skaityti, keliauti, pasiduoti avantiūroms, šaudyti į negyvus taikinius, skraidyti, lepinti savo šunį. Tinklinis, mini golfas, muzika, koncertai. Kinas, kinas ir dar kartą kinas. Šiemet ir snieglentės manija užsikrėčiau. Daugybė veiklų, užsiėmimų ir sporto šakų vilioja.
DELFI gatvė: kokia buvai paauglystėje?
Justina: visokių etapų buvo. Vienu metu buvau rami, užsisklendusi, intravertė, paskui persilaužiau, tapau tikra nenuorama. Bet visada buvau žingeidi. Ir žiauriai užsispyrusi, tai mano ir didžiausias privalumas, ir baisiausia yda.
DELFI gatvė: dėl ko išgyvenai paauglystėje?
Justina: dėl standartinių dalykų – meilių, svorio, pažymių. Vis dėlto buvo ir didelių sukrėtimų, ne tokių jau standartinių istorijų. Apskritai nepavadinčiau savo gyvenimo ramiu.
Nesakykit, kad serialai visada rodo tik nesąmones. Pikta labai dėlto, bet jeigu viskas taip klostėsi, vadinasi, taip ir turėjo klostytis. Pagaliau, galbūt kaip tik tai mane tokią suformavo.
DELFI gatvė: kokia buvai mokykloje?
Justina: netipinis komplektas: pirmūnė ir sėdinti paskutiniame suole neklaužada – viename. Beje, aukštojoje tokia pati ir likau – pažangiausia studentė, bet vienintelė per visą istoriją žygiavusi ant jau pamiršto taip vadinamo „raudonojo kilimėlio”.
DELFI gatvė: ar dažnai bėgdavai iš pamokų?
Justina: teko, bet tuo nepiktnaudžiavau.
DELFI gatvė: ar gali papasakoti juokingiausią nuotykį, kuris nutiko tau paauglystėje?
Justina: daug atsitikimų ir atsiminimų man pačiai yra brangūs ir juokingi. Esu ir mokytoją apspjovusi, paskui ilgai slėpusis, kol net paieška buvo paskelbta. Esu milžinišką lempą ant galvos užsivertusi, dantį nusiskėlusi, iš „kaliošo“ į kaktą gavusi ir ją prasikirtusi, išsivoliojusį kažkokiame brude (tikriausiai vėmaluose), visą dvokiantį šunį paleidusi, kad šis įsiropštų į naują pravirą kaimyno „audinę”, kuria jis dieną naktį puikavosi. Žodžiu, visko prikrėtusi (juokiasi).
DELFI gatvė: o už išdaigas negaudavai nuo tėvų į kailį?
Justina: negaudavau. Nes visomis kitomis prasmėmis buvau pavyzdingas vaikas. Tėvai kartodavo, kad manimi didžiuojasi. Na, kai ką nors krėsdavau, mama tik pasakydavo: „Ir ką gi aš čia pagimdžiau?”
