Šio mėnesio „Studentų eros“ pramogų interviu herojus – buvęs roko grupės „Gravel“ lyderis Tomas Sinickis. Daugeliui kaip ciniškas savimyla žinomas muzikantas šįkart buvo labai rimtas ir mielai „Studentų erai“ dėstė savo mintis apie Lietuvos aukštąjį mokslą ir ekonomiką.
„Esu visiškai nusivylęs Lietuvos universitetus baigusiais studentais“
– Tomai, koks buvai studentas?
– Tikrai neidealus. Mokiausi tik tai, kas man atrodė svarbu, grojau gitara, laksčiau paskui mergas ir tiek. Universitete buvo daug dalykų, kurie man atrodė nereikalingi. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita.
Nemačiau tikslo detaliai žinoti, kaip tai yra daroma, nes žinojau, kad man gyvenime to niekada neprireiks. Kita vertus, mano diplominis darbas buvo geras, nes jį dariau su dideliu noru.
– Ar sutinki su teiginiu, kad studijų metai – vieni gražiausių gyvenime?
– Taip gali sakyti tik žmonės, kurie mėgsta švaistyti savo laiką. Tai yra labai neproduktyvus metas, ypatingai Lietuvos studentams. Jie daug laiko švaisto nereikalingiems dalykams. Dėstytojai pamiršta egzaminą, pramiega, neateina. Man tokie dalykai yra nesuprantami, nes ten, kur mokiausi aš, viskas buvo labai kondensuota ir griežta.
– Koks tavo požiūris į aukštąjį mokslą Lietuvoje?
– Kaip darbdavys, aš esu visiškai nusivylęs Lietuvos universitetus baigusiais studentais. Mano įmonėje padėtis dar pakankamai gera, bet yra tekę susidurti su tokiais jaunuoliais, kurie nesupranta sąvokų „terminas“ ar „kokybė“. Baisu.
Dėstytojai turi suprasti, kad išleisdami absolventus jie potencialiems darbdaviams duoda įrankį, turintį uždirbti pelną. Iš jo darbdavys sumokės mokesčius, kurie vėliau atiteks dėstytojui. Taip veikia sistema. Bet jei dėstytojas š**ą mums paruoš, tai kaip tas, šešis metus kurtas įrankis, nieko neproducindamas uždirbs pelną?
– Negi tokia situacija yra ir su magistrantais?
– Magistro laipsnis, jei jis įgytas Lietuvos universitete, dažnai nieko nereiškia. Pavyzdžiui, studijuojant ekonomiką, parašyti kursinį darbą yra tolygu išspręsti problemas, su kuriomis verslo įmonės susiduria kasdienėje veikloje.
Bet dažnai būna taip, jog studentas pusę savo kursinių darbų parašo paskutinę dieną, o kitą pusę nusiperka ar pasivagia iš interneto su netikslia ar bet kaip atrinkta informacija.
Niekas tų darbų atidžiai netikrina, nes dėstytojas turi dar penkis šimtus tokių darbų, o už tikrinimą gauna tik 1000 lt. Tokios sistemos „dėka“ studentai baigia bakalauro ar net magistro studijas visiškai netobulėdami. Priešingai – jie degraduoja. Labai nenorėčiau būti studentu Lietuvoje.
Todėl aš nepasitikiu Lietuvos aukštuoju mokslu ir mieliau jau pats po abitūros priimčiau žmones ir ruoščiau juos magistrais, mokėdamas jam tuos 600 ar 800 litų stipendijos. (Pagalvojęs) Čia gal kiek per daug.
– Bet gal būti dėstytoju ne taip ir lengva? Papasakok, kaip sekėsi vesti paskaitą ISM.
– Man visai patiktų būti dėstytoju. Bet aš niekam nelinkėčiau būti mano studentu. O ISM aš dėsčiau tik vieną dieną, bet man tai patiko. Ir studentai gerai įvertino – gavau nemažai teigiamų atsiliepimų.
Žvilgsnis į dabartinę ekonomiką – pesimistiškas
– Ekonominė krizė. Koks tavo komentaras apie šį reiškinį?
– Bus labai blogai. Tai, ką padarė valdžia yra paprasčiausias mokesčių didinimas, bet sunkiais laikais tai niekada nesuveikia. Žmonės daugiau taupys, kitaip tariant, jie pradės mažiau vartoti. Tačiau juk tam, kad paskatintum ekonomiką, vartojimas turi augti, o ne mažėti.
Kas dėsis vasarą, aš neįsivaizduoju. Tad siūlyčiau pensininkams nesitikėti augančių pensijų, o studentams didėjančių stipendijų. Šitą pareiškimą ir užrašykite interviu pavadinime (juokiasi).
– Pasitelk savo ekonomines žinias ir patark, kaip Lietuvos studentui mėnesį išgyventi iš minimalios stipendijos t.y. ~200 lt?
– Niekaip. Susitaikykit su tuo, kad reikia dirbti. Bet blogiausia, kad pas mus, kai dirbama, tai pamirštama apie mokslus. Čia yra kalti ir patys dėstytojai – studentai ateina pas juos verkdami, kad jie dirba ir neturi laiko pasiruošti studijoms.
Dėstytojai iš gailesčio parašo jiems penketus ir paskui iš studentų „gaunasi“ tokie bakalaurai ar net magistrai, apie kokius ką tik kalbėjau.
– O kaip muzika? Ar ji gali būti geru pajamų šaltiniu?
– Gali, jei kuri tokią muziką, kuri gerai „parsiduoda“.
– Ar „Gravel“ muzika „parsidavė“ gerai?
– Nelabai. Nors galima ir iš jos gyventi, tik kad jūs nenorėtumėte tokio gyvenimo. Mažiau džinsų turėtumėte ir maistą pigesnį valgytumėte. Užtat atsirastų galimybė prisivilioti merginų. Bėda, tik kad aš ja nepasinaudojau, kiek man yra žinoma.
– „Gravel“ atsikūrimas neplanuojamas
– Kokia buvo tavo muzikavimo pradžia?
– Vaikystėje su broliu Miroslavu (taip pat buvusiu „Gravel“ nariu – aut. past.) lankėme muzikos mokyklą. Aš grojau trimitu, jis trombonu. 11 klasėje tėvas padovanojo gitarą ir aš, klasioko padedamas, išmokau groti.
Kadangi šiokį tokį muzikinį išsilavinimą turėjau, viskas ėjosi gan lengvai. Vėliau ir Miroslavas paėmė gitarą į rankas, irgi greitai išmoko. Gitara – lengvai „įvaldomas“ instrumentas.
– Buvai daugelio „Gravel“ dainų autorius. Papasakok apie jų kūrybą.
– Štai kaip gimė 80% „Gravel“ dainų: sėdi Sinickis, daro „pamokas“ ar skaito knygą. Kai įgrista, jis paima gitarą, „pabrazdina“ truputį, kažką parašo. Toliau vėl skaito, mokosi. Kai vėl įgrista – „brazdina“ ir rašo toliau. Taip kas nors ir „gaunasi“.
– O ar dar bendrauji su buvusiais grupės nariais?
– Labai mažai. Aš gyvenu atskirai, tad mūsų keliai beveik nesusikerta.
– Bet jūs nesusipykę?
– Gal ir susipykę, aš nežinau (juokiasi). Gal kažkam ir gaila, kad viskas iširo. Bet toji grupė buvo iš esmės tik du asmenys.
– „Gravel“ buvo viena iš nedaugelio žinomesnių Lietuvos roko grupių. Kodėl pas mus rokas toks nepopuliarus?
– O kaip gali būti populiaru tai, ko nėra? Klausyti, ką peza tos vadinamos lietuviškos roko grupės, yra gėda. Mes neturime gerų roko dainų. Tai nereiškia, kad reikia labai ypatingai groti.
Jei tu dainuoji kažkokį š**ą apie ąžuolą ir kalaviją rankoje, niekam neįdomu, kad tu moki sugroti super sudėtingą rifą. Žmonėms to nereikia, nebent specifinėms jų grupėms.
Išjungus diktofoną Tomas vėl pradėjo kalbėti apie Lietuvos švietimo sistemą, teigdamas, jog vienintelė viltis Lietuvos jaunų žmonių tobulėjimui – jų pačių iniciatyva. „Reikia kažko siekti, bet turėkite omeny, kad Lietuvoje tai bus sudėtinga“, – pesimistiškai, kaip ir viso interviu metu, užbaigė jis.
