Jis gimė Lietuvoje, jis mokosi lietuvių mokykloje ir puikiai kalba lietuviškai – iš pirmo žvilgsnio jis mažai tesiskiria nuo savo amžiaus vaikinų. Tačiau jo Dievas turi kitą vardą, jo protėviai mynė kitokius kelius ir šventyklos stogą puošia ne kryžius, o grakštus pusmėnulis. Kas galėtų papasakoti apie musulmonus Lietuvoje ir pasaulyje atviriau, nei bendraamžis?
Lietuvos musulmonai (o totoriai sudaro jų daugumą) yra labai tikintys žmonės, tačiau jų susibūrimuose, kitaip nei žinių siužetuose iš Artimųjų Rytų, nepamatysi rėkaujančių minių bei kaukėtų vyrų, mojuojančių „kalašnikovais“ ir Korano knygelėmis.
Jaunuoliai musulmonai kaip ir mes kartais daro nuodėmes, piktnaudžiauja gėrimais ar rūkalais, neretas nesulaukęs pilnametystės, šmurkšteli į lovą su kokia žavia… kad ir ne musulmone…
Musulmonų jaunimo laisvalaikis nesiskiria nuo įprasto Lietuvoje – jie irgi bendrauja, linksminasi, klausosi įvairiausios muzikos, kartais rūko ir geria (nors Koranas draudžia alkoholio vartojimą, to ne visada yra paisoma, išskyrus, aišku, šventes ir Ramadaną), tarp jų irgi yra gotų, maištautojų.
Tačiau visus juos vienija kažkoks išskirtinis jausmas: „Mūsų ryšiai yra broliški, nesvarbu, ar kitas musulmonas tolimas giminaitis ar ne – visi musulmonai yra vieni kitiems kaip broliai. Tačiau mes nesistengiame izoliuotis ir tėvai to neskatina. Atvirkščiai, kartais kitatautis gali būti geresnis draugas, negu tavo tautietis.“
Skirtingai nei tolimuosiuose kraštuose, sekso tema nėra tabu Lietuvos musulmonų paaugliams. Ikivedybinis seksas – ne nusikaltimas, o santykiai su kitos religijos atstovu – ne išdavystė. Tačiau vėliau…
„Būna problematiška, kadangi neįmanoma susituokti nei bažnyčioje, nei mečetėje – santuoka įmanoma tarp vienodos religijos žmonių. Pas mus dažniausiai žmona pakeičia savo religiją. Bet yra tokių atvejų, kai tikėjimo nekeičia nei vienas, nei kitas asmuo. Tada jų problemos „atsiliepia“ vaikams,“- pasakoja vaikinas.
DELFI gatvė: o kaip pats žiūri į vestuves su kitos religijos išpažinėja?
– Aš į tai žiūriu tolerantiškai, bet savo sutuoktinei vis tik pasiūlyčiau keisti tikėjimą.
Atėję į svečius pas Lietuvos musulmonų šeimą, priešingai nei galėjote tikėtis, nesutiksite diktatoriaus vyro ir vergaujančios beteisės žmonos, o jų vaikai nelabai tesiskiria nuo jūsų.
DELFI gatvė: teko girdėti, kad moterys ir panelės yra labai suvaržytos. O kaip gyvena musulmonės Lietuvoje?
– Mes esame pripratę prie Lietuvos visuomenės, perėmėme daug jūsų papročių. Tėvas ir motina yra lygiateisiai. Man teko girdėti, kaip kitatautes atveža į artimųjų rytų šalis, kaip kartais baisiai su jomis elgiasi, to netoleruoju. Ten visuomenė yra kitokia.
Galbūt Irano miestų gatvėmis einanti mergina, neužsidangsčiusi viso kūno bei veido iki akių, rizikuotų patekti į policijos nuovadą, tačiau Lietuvos musulmonė artimųjų pasmerkimo tikrai nesulaukia.
Tik pastaruoju metu tarp musulmonų pradeda plisti savanoriškas veido užsidengimas, tarsi mada. Tačiau tai – tik būdas išsiskirti iš minios, o gal pagarbos ženklas religijai.
Nėra tarp Lietuvos musulmonų ir beribės, peraugančios į išnaudojimą, vyro valdžios savo žmonai:„Na tam tikrais atvejais gal paklusnumo ir reikia, bet normaliose santykiuose abu turi būti lygūs ir išklausyti vienas kito nuomonių. Kitaip tai kažkaip nežmoniška. Lietuvoje moteris visada gali nutraukti santuoką – būtent dėl to čia vyrai nėra jau tokie valdingi.“
Ką jau ir bekalbėti apie daugpatystę. Skirtingai nei Koranas (kuris leidžia vyrui turėti kelias žmonas, jei jis įstengia jas išlaikyti), Lietuvos įstatymai draudžia tuoktis iš karto su keliomis moterimis: „Anksčiau turbūt turėjo daug žmonų. Pas mus net gi yra tokia legenda, kad senovėje vienas vyras turėjo keturiasdešimt žmonų ir tos žmonos pagimdė jam keturiasdešimt vaikų. Taip esą ir atsirado Keturiasdešimt totorių kaimas, kuriame gyvenu.“
Islamistai, ekstremistai ir karikatūros
Šiandien musulmonai mums asocijuojasi su teroristais, naftos barelius skaičiuojančius ilgabarzdžiais. Į musulmonus mes žiūrime keistai baimingai, o vaizduotę dar audrina žiniasklaidos pranešimai iš užsienio.
Kaip pasakoja mūsų jaunasis musulmonas – būti islamistu, radikaliai išpažįstančiu islamo religiją ir paprasčiausiu „mirtingu“ musulmonu – ne tas pats.
„Islamistai ir musulmonai nėra tas pats. Islamistai yra tie nusikaltėliai, teroristai, kurie prisidengia tikėjimu, žudydami žmones.
Vaizduoti Alachą ar Muhamedą bei apskritai vaizduoti kažką ir tą atvaizdą garbinti draudžia Koranas, nes pasakyta, jog Dievas yra vienas, jis yra visur ir neturi formos – nėra nei gimęs, nei miręs,“- piktinasi pasaulio musulmonų ir krikščionių konfliktu jaunuolis.
Konfliktai su musulmonais imigrantais Europoje kyla ne tiek dėl jų tikėjimo, kiek dėl kitokių gyvenimo normų, kurias jie paveldėjo iš savo kultūros.
Musulmonų šalyse yra paplitusios priešiškos Amerikai, Europai ir visai Vakarų kultūrai nuotaikos, karingasis ekstremizmas. Tačiau tai toli gražu neatspindi visų ten gyvenančių žmonių nuostatų: „Tose šalyse yra ir konservatyvių žmonių ir tų, kurie pasisako už naujoves. Dėl labai gausios naftos gavybos ir vakarų investicijų plečiasi miestai, o dykumuose beduinai prekiautojai vis dar keliauja kupranugariais.
Gyvenimas labai keičiasi ir kai kam tai kelia nepasitenkinimą ir agresiją. Taip ir atsiranda kovotojai radikalai. Bet aš nepalaikau jų, nes vis tiek tas progresas anksčiau ar vėliau ateina, o visos žmonių aukos ir visi nuostoliai, ir dvasiniai, ir moraliniai, tik dar labiau paaštrina nesutarimus.“
DELFI gatvė: vis dažniau kalbama, neva islamas kaip religija yra pats savaime agresyvus. Kas yra džihadas?
– Džihadas yra verčiamas kaip „šventasis karas“ būtent todėl, kad jis yra vykdomas nebūtinai jėga, ne tik karinėmis priemonėmis. Jis suprantamas ir kaip misionierių veikla, ir kaip kiekvieno musulmono pareiga platinti savo tikėjimą.
Džihadu yra vadinamas ir islamo plitimas. Dabar šiuo žodžiu prisidengia islamistai, kurie mano, kad ne šiaip žudo žmones, o kovoja šventąjame kare ir už tai bus priimti į Rojų.
Iš tikrųjų musulmonai dažniausiai yra labai svetingi ir dosnūs. Jie mėgsta dovanoti dovanas. Jeigu patys atvyksta, atveža lauktuvių, o jeigu pas juos svečiai atvyksta, tai labai gražiai juos priima. Tai yra mūsų tikėjimo dalis.
DELFI gatvė: būtent todėl dėl radikalų veiksmų nukenčia ir nuosaikūs, tolerantiški musulmonai?
– Nukenčia musulmonų įvaizdis. Pavyzdžiui, kaip buvo su mano tėvu, žmogus ateina įsidarbinti, o darbdavys vien iš vardo ar pavardės mato, kad prieš jį kitos tautybės ar tikėjimo žmogus ir pradeda žiūrėti įtartinai.
Manau, tai nulemia nežinomybė ir žiniasklaida. Nes ką žmonės mato per televiziją? Mato, kaip vyksta įvairūs karai, kaip tie teroristai visus žudo ir panašiai. Bet jie nemato nei kultūros, nei papročių, nei kasdienio mūsų bendravimo.
Islamas modernesnis už krikščionybę
Iš pirmo žvilgsnio islamas gali pasirodyti religija-atgyvena, kur labai daug draudimų, tačiau jaunasis musulmonas su tuo nesutinka: „Islamas yra net modernesnė religija nei krikščionybė. Problema, kad niekaip nesusitariama, ar reikia laikytis to konservatyvumo, ar žengti į priekį. Bet iš esmės draudimų ir pareigų nėra labai daug. Pagrindiniai yra: negerti alkoholio, nevalgyti kiaulienos.
Pagrindinės pareigos: tikėti tik vieną Dievą – Alachą, kurio pranašas Muhamedas, penkis kartus per dieną melstis, laikytis pasninko, labdarai skirti dalį pajamų, vykti į Mekos miestą į Didžiąją mečetę apeiti ratą aplink Kaabos (arba finansuoti kito kelionę). Visi pasaulio musulmonai turi atlikdami maldą atsisukti į Kaabos pusę.
DELFI gatvė: islamas modernesnis?
– Dėl to, kad krikščionybė atsirado anksčiau. Įdomiausia, kad mūsų religija jungia visas ankstesnes religijas. Istorikai teigia, kad islamas kilęs ir iš judaizmo, ir iš krikščionybės. Mes turim daug bendrų bruožų.
Jėzus Kristus, Abraomas ir Mozė – islame jie irgi laikomi pranašais. Bet pats Muhamedas vadinamas paskutiniuoju pranašu, pasakyta Korane. Po jo yra laukiama tik Paskutiniojo teismo dienos. Jos laukia ir krikščionys.
Krikščionybė keitėsi ir bažnyčia tapo organizacija. Žmonės eina būtent į bažnyčią, jie eina pas kunigą – kunigas juos susieja su Dievu. O islame žmogus pats yra prieš Dievą. Ir žmogus pats meldžiasi Dievui, jis pats gali išpažinti savo nuodėmes Dievui.
Studentai iš Rytų Lietuvoje
Dėl įvairiausių mainų programų ir stiprėjančio aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo, į Lietuvą, atvykstą vis daugiau studentų iš Jungtinių Arabų Emyratų, Libano, kitų musulmoniškų kraštų.
Jauni ir atviri kitoms kultūroms, čia jie nesusiduria su ypatingais sunkumais adaptuotis. Išimtis – maistas. Elektra žudomų gyvūnų mėsa neatitinka jų tradicijų, nes islame gyvūnas turi būti papjautas sakant atitinkamą maldą.
Kita lietuviško gyvenimo dalis, neįprasta musulmonų studentams – merginos. Arabų šalyse didelio populiarumo sulaukė maudymosi kostiumėliai, uždengiantys visą kūną, išskyrus veidą, plaštakas ir pėdas. Tad atvažiavus į Lietuvą „jiems Lietuvos merginų išvaizda iš tikrųjų atrodo „šiek tiek“ neįprasta. Labai neįprasta! Dėl to jie dažnai sako, kad lietuvės labai gražios ir jie labai jas įsimyli.“
Musulmonai gali būti Lietuvos patriotai
Nors musulmonai Lietuvoje tikrai ne naujokai, šiandien mes neturime mokyklų jų vaikams, universitetai neruošia jų dvasininkų ar totorių kalbos mokytojų (norintys turi vykti mokytis į Turkiją, Rusiją ar kitur), yra tik kelios mečetės. Tačiau pati visuomenė neatrodo jiems priešiška: „Ta, senoji karta galbūt dar nelabai draugiška dėl nusistovėjusių stereotipų. Bet jaunoji karta yra pakankamai tolerantiška.
Aš galvoju, kad Lietuva jau yra mano dalis. Kai mokaisi lietuviškoje mokykloje, tu tiesiog perimi dalį to visuotinio patriotizmo. Sakyčiau, kad totoriai gali būti tokie patys Lietuvos patriotai kaip ir patys lietuviai.“
„Didžiuojuosi, kad esu musulmonas“
Paklaustas, ką jam reiškia būti musulmonu, mano pašnekovas neslėpė ramaus pasididžiavimo savo tikėjimu: „Man tai reiškia būti tos religijos dalimi, laikytis savo papročių, ypač šeimoje. Aš šiek tiek didžiuojuosi, kad esu musulmonas, todėl, kad kaip ir sakiau, tai yra naujesnė, religija, apibendrinanti ankstesnes, išsirinkusi visus jų geriausius bruožus.“
Kai paklausiau savo pašnekovo ar jis norėtų atlikti hadžą, jis nedvejojo: „Taip, norėčiau. Jei pasitaikytų proga, būtinai nuvykčiau.“
DELFI gatvė: ką žinai apie savo protėvius? Iš kur jie kilę?
– Musulmonai čia atkeliavo labai seniai. Gal girdėjai istorijos pamokose, kad buvo tokie mongolai-totoriai…
Tryliktajame amžiuje per visą Aziją nesustabdomu viesulu prajojo raitelių pulkai. Nuo Kinijos krantų, iki Krymo pusiasalio, jie užkariavo ar sunaikino kiekvieną šalį savo kelyje ir sukūrė didžiulę imperiją. Joje Aukso ordos paskutiniaisiais gyvavimo metais vyko kova dėl valdžios tarp Tochtamišo ir Timuro.
Pirmasis pralaimėjo ir su pasekėjais atvyko į LDK prašyti prieglobsčio. Vytautas žinojo, kad totoriai yra puikūs ir ištikimi kariai ir apgyvendino juos šalia Vilniaus, Nemėžyje, Trakuose bei ten, kur vėliau atsirado Keturiasdešimties totorių kaimas…
Po šešių šimtmečių Lietuvos žemėje, karų, okupacijų ir vedybų su vietiniais, totoriai prarado savo kalbą, bet liko ištikimi protėvių religijai. Būtent todėl šiandien buityje kalbėdami lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, religines apeigas mes vis dar atliekame arabų kalba.
DELFI gatvė: o kodėl nesimeldžiate tomis kalbomis, kuriomis kalbate?
– Koranas nėra verčiamas į kitas kalbas tam, kad išlaikytų autentiškumą. Pačiame Korane sakoma, kad verčiant yra prarandama dalis tiesos, kuri yra ten parašyta.
