Labai labai šaltas vakarėlis. Pasitaisau savo trumputę suknutę, kuri lenda iš po dar trumpesnės striukės, pataršau pora valandų jau nešukuotą „ševeliūrą“ ir pirštukais patapšnoju per lūpas. Galima sakyti, aš jau pasiruošusi susitikti su Misteriu X’u…
Susipažinome klube praėjusį savaitgalį. Garsiai grojo muzika ir man patiko jo balso tonas… Gerai, ne tonas, o asistavimas, kai prie baro užsakė porą margaritų (tokie laaabai skanūs kokteiliai).
Tada pasisukome populiariausių hitų sūkury, ir jis ant sulamdyto cigarečių pakelio užsirašė mano telefono numerį. Skambučio nelaukiau visą savaitę, bet lygiai po savaitės jis ir paskambino.
Kodėl nelaukiau? Paprasčiausiai tingiu eiti į visokius pasimatymus. Na, kokia iš jų nauda? Išsidažai, paklapsi blakstienomis, pavartai akytes prieš vakaro herojų ir kartais net nutinka, kad paskui turi susimokėti už tai, kad jam teko tokia šauni kompanija (atseit, vyrų ir moterų teisės lygios – už vakarienę mokėsim per pusę).
Betgi reikia pramankštinti kaulus, patikrinti savo žavesio reitingus. Dėl visa ko į rankinę įsimetusi penkiasdešimt litų ( juk nežinau ar Misteris X’as ne dėdė Skrudžas), pasiunčiu žiūrėti mamą „Panoramos“, kad mažiau kritikuotų mano paskutinius potėpius prieš veidrodį, ir su nenumatytu jauduliu paširdžiuose iššaunu kaip kulka į kiemą.
Jis jau laukia manęs. Drebanto… Tirta nusususi, į celofaną įvystyta tulpė jo rankose. Pakšt į skruostą… Ak, vaikinas bus išnagrinėjęs visas įmanomas amerikiečių melodramas…
Paklausia, kaip jaučiuosi, paklausia, ką norėčiau nuveikti šiandien. Susižavėjęs jo žvilgsnis tiesiog „skenuoja“ mane vertikaliai, horizontaliai… O man dzin. Mano šios savaitės topas – cepelinai, o ir pas manikiūrininkę nusilakuot nagų buvau tik praėjusį.
Mantas – toks šaunuolio vardas – netikėtai griebia mane už parankės ir atidaro savo plieninio žirgo duris. Kresteliu į mašiną kaip kokia senė. Radijas jau drasko mano ausų būgnelius. Nusprendėme „aplankyti“ vieno jaukaus restoranėlio valgiaraštį. Taip taip, pasiilgau gurmaniško maisto, visokios picerijos pasimatymui „markės“ nekelia.
Restorane sėdim, vėpsom vienas į kitą, nerandam bendros kalbos. Jis kalba apie globalines problemas, apie žavius pasivaikščiojimus mėnesienoje, o man kyla klausimas, kaip jis nesušąla tipinėdamas naktį?
Geriau apšviestoje aplinkoje įsižiūriu į jo apgamą pasmakrėje – toks rusvas ir apaugęs retais plaukais. Kai jis karts nuo karto išsižioja ar rodo juokingą grimasą, tas rusvas ir riebus taškas pasislenka tai į vieną, tai į kitą pusę. Bjauru. O dar stropiai atlyginta marškinių apykaklė, kyšanti iš megztinio…
Galiu tik spėlioti, nuo ko Mantą muša raudonis. Ar nuo mano žvilgsnio vibracijos, ar nuo iki viršaus užsegtos marškinių sagutės? Vaikinas nervuojasi, net traškina pirštų sąnarius – tuo metu aš vos neapalpstu, nes tai baisiausia, kas galėjo nutikti per dvidešimt minučių.
O dar baisiau, kad apalpusi, aš tapčiau bejėgė ir jis galėtų išlaisvinti visus savo pavasarinius „hormoninius“ katinus, kurie drasko jį iš vidaus. Tada, aišku, baigtųsi tie skiedalai apie romantiką. Bet, fuuuu, tikiuosi, čia tik mano paliegusi fantazija ir aš už vieno staliuko sėdžiu tikrai ne su iškrypėliu, o pačiu normaliausiu vyru planetoje.
Padavėjas atneša raudono vyno ir po kelių minučių aš atsileidžiu, galvoje barška burbuliukai, o vakaro „pleibojus“ tampa nebe toks atšiaurus. Sukimšęs į savo apvalų pilvuką kepsnį, Mantas pasiūlo vakarą baigti klube. Traškindama salotas, sutinku, bet iš karto perspėjau, kad moka tas, kas kviečia…
Vyrukas nesispardo, matyt, bent jau dėl bučinio su manimi, šį vakarą jis pasiryžęs įrodyti, kad nėra Skrudžas Magdagas, kuris sėdi ant didelio pinigų kalno.
Klubas pustuštis. Mano eisena po gero vyno pusbutelio kiek pakitusi, todėl pirmiausia nusprendžiu užsukti į klubo tualetą pastovėti prieš veidrodį ir paanalizuoti savo fizionomiją. Tokiai išsamiai savianalizei sutrukdo mergina „piranija“. Taip vadinu tokias, kurios mėgsta pyktis visur ir visada, ir su bet kuo. O dar ir muštis.
Kol aš plaunu rankas, ji laido pastabas apie mano kelnes ir figūros ypatumus. Jei tai būtų misteris Mantas, pulčiau į atlapus, bet dabar neapsimoka. Kol kas tyliu, bet kantrybė senka kosminiu greičiu. Panelė, matyt, turgaus pardavėja, nes keiksmažodžiai piktesni vienas už kitą. Papiktinu veidelį ir aš. Pagąsdinu, kad už tualeto durų manęs laukia labai mylintis vyras, kuris suries ją į ragą, jei ši dar lįs prie manęs.
Tada kimbu jai į garbanas, o ji man vožia su koja per užpakalį. Likusios merginos spiegdamos sukelia didelį aliarmą. Kažkas iškviečia apsaugą. Pati save nustebinu, bet muštynėms mane išprovokavo. Gerai, kad nespėjom pasidovanoti mėlynių. Kitaip tėvų paskelbto karantino idėja būtų užpatentuota visam mėnesiui.
Mane išmeta iš klubo, iš paskos sliūkina Mantas. Kaip gėda. Ir ką jis apie mane pagalvos. Siaubas.
Man visiškai nerūpi, ką jis apie mane pagalvos. Esu kokia esu ir nepuolu teisintis. Pajaučiu, kad kažkas sruvena mano blauzdomis.
Prasidėjo mėnesinės. Krioksiu. Tik dabar suprantu, kodėl
„piranija“ įkyriai šaipėsi iš manęs. Geriau būčiau padėkojusi jai už tai. Kai nesiseka, tai nesiseka.
Dabar ir aš nekenčiu savo kelnių. Vakaro nuskriaustasis pasiūlo mane parvežti namo. Pakeliui prašau jo sustoti degalinėje, nuperku butelį brendžio ir siūlau išgerti už šį vakarą. Mantas paima porą dešrainių užkandėlei.
Skanu, skaniau nei restoranuose, nei bet kada… Meiliai pasižiūriu į Mantą ir žinau, kad šią akimirką jis mane keikia už visus prarastus šansus nusitempti į lovą.
Apsiverkiu, tirpsta ir mano makiažas – stropiai nupieštas veidas. Gaila darbo, gaila savęs.
Atsisveikindami paskutinį kartą pažiūrim vienas į kitą, ir aš prisimenu Minedo sukurtas eiles: „Mums nelemta būti kartu, mums nelemta dalintis jausmais“.
Bet vakaras tuo nesibaigė. Serganti mano katė privėmė ant pagalvės, visą naktį girtas kaimynas paranojiškai rėkė ant nėščios žmonos. O aš galvojau, kad tai buvo dar vienas nevykęs pasimatymas.
Verčiau būčiau paieškojusi naudingesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, paskaičiuosi knygą „Bendravimo menas“. Užmiegu su mintim, kad poryt lėksiu į Prahą aplankyt giminaitės. Aišku, nulėksim į civilizuotą klubą ir aš ten nesimušiu, pažadu. Gal pavyks su kuo nors susipažinti. Bet apie ką aš. Nuo šiandien tvirtai žinau – man ir be vyrų bus gerai. Tikiuosi.
