Dvidešimt penkios minutės – penkios paauglių savižudybės. Režisieriaus Romo Zabarausko trumpametražis filmas „Man septyniolika“ – ne socialinė reklama. Tai bandymas kalbėti apie stereotipų ir nepakantumo kamuojamą visuomenę. Tai – noras atkreipti dėmesį: jei jūs tylite – mes rėksime.
Paaugliai pavargsta nuo savo pačių gyvenimų ir… pasitraukia. Septyniolikmetis režisierius kalba apie tai be skrupulų ir be baimės – plačiame kino ekrane.
Po filmo „Man septyniolika“ premjeros, jaunasis režisierius su DELFI Gatve dalijosi ką tik patirtais įspūdžiais. Kokią recenziją savo filmui parašytų Romas Zabarauskas, ne tik bandantis kurti kiną, bet ir apie jį rašantis?
Moksleivis neabejoja: „Visų pirma mane sudomintų filmo linija, susijusi su homofobija – tai Lietuvos kino ir gyvenimo kontekste pasirodytų netikėta. Apsidžiaugčiau jauno žmogaus tolerancija, pasaulėžiūra, kino formos pojūčiu ir parašyčiau – palaukim kito filmo. O šis dar turi trūkumų.“
Rodydamas į ženklelį su užrašu „Lumière“, prisegtą prie švarko, R. Zabarauskas žavisi kino gimtine – Prancūzija – ir mėgstamais režisieriais: Žanu Luku Godaru, Alenu Renė, italais Lukino Viskončiu ir Mikelandželo Antonioniu, vokiečiu Reineriu Verneriu Fassbinderiu, ispanu Pedro Almodovaru ir daugybe kitų.
Septyniolikmetis neabejingas ir eksperimentiniams Jono Meko filmams, Šarūno Barto specifikai. Šį kartą kalbamės apie jo paties trumpametražio filmo „Man septyniolika“ ypatumus ir pasirinkimus.
DELFI Gatvė: ką tik įvyko „Man septyniolika“ premjera. Kokių reakcijų sulaukei?
Romas: sulaukiau labai daug teigiamų atsiliepimų. Buvo žiūrovų, kurie apsiverkė, buvo žiūrovų, kurie tik tyliai ištarė, jog po filmo nenori su niekuo kalbėti. Vieni įsidėmėjo muziką, kitiems įstrigo vieno ar kito aktoriaus vaidyba.
Esu maloniai nustebintas, nes pats filmą vertinau (ir vertinu) kritiškiau, nei man atsiliepę žiūrovai.
Tiesa, sulaukiau ir kiek kitokios reakcijos. Grupelė merginų, priėjusių po premjeros, tarsi pasipiktino, jog filmas gali paskatinti žmones nusižudyti, nes iš eilės rodomos penkios viena po kitos atliekamos savižudybės. Galiu suprasti jų nerimą, tačiau šis filmas nėra nei socialinė reklama, nei savižudybių prevencija.
Beje, maloniai nustebino kita nepažįstamoji – vienos asociacijos, susijusios su jaunimo švietimu, narė – kuri paprašė filmo dvd būtent savo darbui su jaunais žmonėmis.
DELFI Gatvė: niūri tema – savižudybė. Kodėl?
Romas: o gal filmo tema visai nėra savižudybė? Sunku pasakyti. Galbūt savižudybė man tebuvo įrankis paryškinti herojų išgyvenimus ir pakalbėti apie jų priežastis – visuomenės homofobiją, seksistinį požiūrį, taip pat, gal mažiau tiesiogiai, apie norą uždrausti teisę į abortą. Kita vertus, tai jau tik mano, kaip žiūrovo, interpretacijos, nenorėčiau jų niekam „primesti“.
DELFI Gatvė: tau septyniolika ir atvirai kalbi apie problemas, kurias dažnai bandoma nuslopinti – neva jų nėra ir viskas gerai. Kodėl tau svarbūs šitie klausimai? Ar tai jaunatviškas maksimalizmas?
Romas: iš tikrųjų dažnai sakoma, jog apie panašias problemas kalbėti nereikia, jog net pačios savižudybės išnyks savaime – su laiku, kylant ekonomikai ir besišviečiant visuomenei. Tačiau juk žmonės, kurie niekina žmogaus teises, yra įsitvirtinę tiek valdžioje, tiek žiniasklaidoje – ir jie linkę rėkti garsiai.
Tad jeigu mes tylėsim ir lauksim, kol pakils ekonomika, nežinau… Man septyniolika, jau tuoj galėsiu legaliai lankytis naktiniuose klubuose, o parduotuvėje nusipirkti alkoholio ar cigarečių – tai gal pats laikas pagalvoti ir apie atsakomybę už savo veiksmus? Tiek pat metų ir nepriklausomai Lietuvai.
DELFI Gatvė: vadinasi, šis filmas – maištas prieš visuomenę?
Romas: Prieš tam tikrą visuomenės dalį – taip. Kita vertus, pasikartosiu, tai nėra socialinė reklama, filmą galima vertinti įvairiais būdais. Nenoriu ir neketinu moralizuoti, tačiau per daug savęs nekaltinsiu, jei kursiu apie tai, kas man pačiam įdomu ir skaudu.
DELFI Gatvė: filmo veikėjai – paaugliai – „pila“ vieną monologą po kito. Kodėl pasirinkai tokią (ne)bendravimo formą?
Romas: galima įvardyti kelias priežastis. Visų pirma, tokia filmo struktūra kilo savaime. Tai, kad nesigirdi žmonių, kurie tų pokalbių klauso, taip pat sąmoningas pasirinkimas – galima suabejoti, ar klausytojai apskritai egzistuoja.
Dar viena priežastis – sukūręs trumpametražį „Julija ir Marius“, norėjau pabandyti repetuoti ir filmuoti su kiekvienu aktoriumi atskirai, taip sukuriant intymesnį bendravimą ir artimesnį ryšį. Esu tikrai labai dėkingas aktoriams Indrei Lencevičiūtei, Mariui Repšiui, Elzei Gudavičiūtei, Tadui Montrimui ir Vilmai Kutavičiūtei už tai, jog jie sutiko suvaidinti ir šį ryšį vienaip ar kitaip užmezgė.
DELFI Gatvė: ar filme reikėtų įžvelgti simbolių?
Romas: galėčiau sutikti, jog nemažai kadrų iš tiesų pasiduoda netiesioginei interpretacijai. Tai nereiškia, jog filme gausu konkrečių šifrų – greičiau tai žaidimas asociacijomis.
Tarkim, tie paslaptingi kadrai tarp monologų – pats esu sugalvojęs ne vieną jų „prasmę“, bet tai nebūtinai reiškia, jog viena iš jų yra teisinga ir apskritai būtina.
DELFI Gatvė: vienas paauglys, įsimylėjęs savo draugą Saulių, nušoka nuo stogo. Kaip pavyko nufilmuoti šį šuolį?
Romas: Su aktoriumi Tadu Montrimu, užlipę ant devynaukščio stogo, pamatėme, jog įmanoma nušokti ant devinto aukšto balkono stogelio. Tai nebuvo labai pavojinga, nes atstumas nedidelis, o nušokus iškart gali įsikibti į sieną – kita vertus, gana šiurpu, ir nežinau, ar pats būčiau išdrįsęs.
Beje, nemažai žiūrovų, mačiusių filmą ne didžiajame ekrane, gana linksmai reaguodavo į Tado Montrimo šuolį – jie juk nežinojo, ant kokio stogelio jam tenka nusileisti. Man ši scena nebuvo juokinga, tad džiaugiuosi, kad tokia ji, regis, nepasirodė ir žiūrovams, atėjusiems į premjerą.
DELFI Gatvė: i hope some day you’ll join as/ And the world will be as one… Filmas pasibaigia paauglės savižudybe ir šiais Johno Lennono dainos „Imagine“ žodžiais. Kodėl?
Romas: Daina tiko siužetui – mergina nusivilia per Šarūno Barto filmo atranką turėjusi skaityti šią dainą, o ne ką nors, susijusio su Šekspyro Ofelija; daina tiko ir filmui, nes kalba apie vienybę ir dalykus, kurie skiria žmones. Tai paradoksali akimirka, o mane parodoksalios akimirkos kine visada jaudina ir žavi.
DELFI Gatvė: kinas – gyvenimo atspindys?
Romas: ak, niekada nesupratau tos metaforos su veidrodžiu!.. (juokiasi) Atspindys? Taip – filmas ir jo autoriaus išgyvenimai tam tikra prasme neatsiejami… Kad filmas būtų įtikinamas, matyt, turi patirti kažką panašaus – kitaip nesuprastum, kaip jaučiasi tavo herojai. Nors žudytis niekada nenorėjau ir, tikiuosi, niekada nenorėsiu.
DELFI Gatvė: kaip tu atradai kiną, o gal jis tave? Kaip įsivaizduoji savo ir savo kino perspektyvas?
Romas: kinas man patiko nuo vaikystės. Visada geriau prisimindavau aktorių pavardes nei draugų vardus… (šypsosi) . Tačiau vaikystėje nebuvau sinefilas, itin rimtai kinu susidomėjau prieš kokius trejus metus: pradėjau „sužiūrinėti“ kino istoriją, paskui ir rašyti apie kiną.
Dėl ateities – noriu režisuoti ir manau, jog galiu tai daryti. Žinoma, kol kas nieko dar nesukūriau (taip sakau, ne dėl to, kad sau esu labai kritiškas – greičiau dėl to, kad beviltiškai arogantiškas…). Šiuo metu baigiu rašyti ilgo metražo scenarijų ir net neįsivaizduoju, kaip galėčiau jį įgyvendinti – vėl naudotis aplinkinių gera valia, matyt, nepavyks, nes reikės daug „aplinkinių“.
