JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ

„Mokinukių“ portretai: kiaulpienių salotos, akrobatika ir šuoliai su parašiutais

Jau ketvirtąjį savo kompaktinį diską išleidusios „Mokinukės“ lietuviškos popmuzikos gerbėjams žinomos kaip dainininkės, savo karjerą pradėjusios vaikų popchore „Olialia“. Tačiau dainos, koncertai ir pamokos – tik viena „Mokinukių“ gyvenimo pusė.
Daugeliui bus netikėta sužinoti, kad viena simpatiškųjų „Mokinukių“ dievina siaubo filmus, kita – žirgus. Prodiusavimas, kulinarija, ekstremalus sportas ir svajonės apie veterinarės darbą – štai kas nesvetima jaunosioms suvalkietėms.

Padeda kurti klasės draugui

Po kelių savaičių aštuonioliktąjį gimtadienį švęsiančią Irūną Puzaraitę galima drąsiai vadinti grupės veidu. Jau būdama šešerių metukų Irūna Baltijos televizijos eteryje vedė laidą „Olialia šalyje“.


Tada pirmą kartą ji ir pajuto, ką reiškia tapti televizijos žvaigžde – klasės draugai gerokai pavyduliavo Irūnai tokios šlovės. I.Puzaraitė iš tų laikų prisimena, kad sunkiausia buvo ne įveikti televizijos kamerų ir ryškaus apšvietimo baimę, bet iššifruoti popchoro vadovės Laimos Lapkauskaitės ranka parašytus tekstus.


„Nešdavausi Laimos ranka primargintus lapus namo, o mama padėdavo juos „išversti“, – juokėsi pirmąją televizinę patirtį prisiminusi Irūna. Vėl į televizija ji sugrįžo pernai, kuomet „Mokinukėms“ buvo patikėta kartu su patyrusiu eterio vilku Rolandu Vilkončiumi vesti vaikų ir jaunimo estradinės muzikos festivalį „Laumės juosta“.


„Pati pirmoji diena – baimė ir šokas. O vėliau viskas labai smagiai ėjosi. Dirbti su R.Vilkončiumi buvo labai smagu – jis yra tikras profesionalas ir bet kada gali atsiremti į jo petį“, – pasakojo Irūna.


Pastebėjusi I.Puzarraitės iškalbos gabumus, Lietuvos televizija jai praėjusį rudenį pasiūlė vesti vaikų „Eurovizijos“ atranką. Jai į partnerius buvo parinktas „Bavarijos“ narys Juozas Liesis, kurį Irūna švelniai vadina Juozuku.


Atrankos konkursas tęsėsi du mėnesius, ir Irūna gavo ne tik patirties, bet ir uždirbo savo pirmąjį honorarą ne iš dainavimo, o iš renginių vedimo. „Šių pinigėlių pakako susimokėti už vairavimo kursus“, – nusijuokė netrukus prie automobilio vairo ketinanti sėsti moksleivė.

Tačiau Irūnos širdis priklauso ne televizijai ir net ne tolimesnei dainininkės karjerai. Labiausiai ją vilioja prodiuserės darbas. Mergina jau ir pati kuria dainas, ir aranžuoja savo klasės draugo kūrinius.


Siaubo filmų ekspertė

O štai metais jaunesnės Irūnos sesers Inetos pomėgiai visiškai kitokie. DELFI skambutis vėlų vakarą užklupo ją sėdinčia prie kompiuterio. „Ką tik pradėjau žiūrėti naują siaubo filmą“, – prisipažino septyniolikmetė. Pasirodo, siaubo filmai ir komedijos – jos mėgstamiausi kino žanrai, ir jei tik bus proga pasižiūrėti naują filmą, Ineta šios galimybės tikrai nepraleis.


Merginai patinka gąsdintis, bet mieliau siaubo filmus žiūri su kompanija. „Skambutis“ paliko iš tiesų stiprų įspūdį, turbūt vienas iš stipresnių siaubo filmų“, – mano Ineta.


Jauniausioji „Mokinukių“ dainininkė dar rimtai apie savo ateitį nemąsto – kažkada labai norėjusi tapti veterinare, vėliau susidomėjo akrobatika ir prieš metus Alytaus cirko mokykloje tris mėnesius lankė užsiėmimus. Iš prigimties lanksti mergina per „Išsipildymo akciją“ keturių metrų aukštyje demonstravo kvapą gniaužiančius triukus – tai buvo nemenkas išbandymas ne tik jai, bet ir grupės prodiuserei, merginoms ir jos tėvams.


Inetos triukai puikiai pavyko, tačiau sieti savo ateitį su cirku ir akrobatika ji neskuba. Tačiau ir apie rimtų specialybių studijas bent jau kol kas negalvoja. „Kažkada viešėjome vienoje televizijos laidoje pas astrologę Palmirą, ir ji man pasakė, kad dalykai, kurie susiję su finansais ir teise, man netinka“, – atsiduso Ineta.

Adrenalino fanatė

Rūtą Žilionytę galima drąsiai vadinti ekstremaliojo sporto gerbėja. Tiesa, Rūta prisipažįsta, kad jeigu ne tėtis, fanatiškai besidomintis įvairiomis adrenaliną kraujyje gaminančiomis sporto šakomis, ji pati savarankiškai, ko gero, nebūtų išbandžiusi nei šuolių su parašiutais, nei vandens slidžių.


Tris kartus patyrusi, ką reiškia kelios sekundės laisvo kritimo, Rūta neslepia – pirmas šuolis jai atrodė baisus. „Kai supratau, kad jau reikės šokti, puoliau į isteriją, net apsiverkiau, – dabar su šypsena prisimena Rūta. – Tačiau kai peržengi per bortą, atsispiri kojomis ir sklendi virš žemės – įspūdis pribloškiantis“.


Dabar Rūtos tėvas dukrą „verbuoja“ išmėginti jėgos aitvarus, tačiau pati dainininkė pirmenybę teikia burlentei, juo labiau, kad netoli jos gimtojo Vilkaviškio yra nemažas ežeras, kuriame galima pasigalinėti su vėju.

Grupei badas negresia

Kai grupė savo gretose turi prodiuserę, akrobatę, ekstremalę, ko jai trūksta? Žinoma, tik kulinarės. O maisto ruošimo fronte Kristinai Lepšytei lygių nebūtų. Jei jau mergina iš pievose augančių kiaulpienių sugeba paruošti fantastiško skonio salotas, vadinasi, grupė, atsidūrusi negyvenamoje saloje, badu nemirs.


Kristina mėgsta eksperimentuoti, ir kartais tokie bandymai ilgam įsitvirtina ir jos, ir jos šeimos valgiaraštyje. Vasarą Kristina, kaip ir daugelis lietuvių tradiciškai mėgaujasi šaltibarščiais, tik vietoje barščių ji tarkuoja pomidorus. Arba štai ikrų troškinys…


Kartą, kai artėjant žiemos šventėms jos mama buvo paguldyta į ligoninę, Kristinai pačiai teko Kūčių vakarienei paruošti dvylika patiekalų. „Niekas nesiskundė“, – šypteli „Mokinukių“ dainininkė.


Tačiau kulinarija – tik viena iš kelių Kristinos aistrų. Merginą dažnai galima pastebėti jojimo varžybose. Jos tėtis Regimantas Lepšys, buvęs Lietuvos jojimo čempionas, meilę žirgams įskiepijo ir dukrai – kai tik atsiranda laiko, Kristina lekia į arklides, kur rūpinasi nepaprastai išvaizdžia Medėja.


„Kol kas nukristi nuo žirgo neteko“, – ranka į stalą beldžia Kristina, kuri nors varžybose ir nedalyvauja, tačiau savo malonumui mėgina su žirgais įveikti kliūtis.


O kai naujos dainos būna įrašytos, pamokos paruoštos ir Medėja aplankyta, Kristina ima į rankas braižyklę ir kuria savo svajonių namą. Koks bus namo plotas ir kiek jame bus miegamųjų, Kristina neišdavė.


Tačiau jau vien detalė, kad dainininkė pirmenybę teikia apvaliai namo formai, teikia vilčių, kad Lietuvos architektų gildija savo gretose kada nors turės dar vieną originaliai mąstančią asmenybę.

Mano išsaugoti straipsniai