Keturių aukštų namas su tarnais, asmens sargybiniai, žinomiausių dizainerių drabužiai, naujutėlaitis “Ferrari”, kelionės po visą pasaulį – tai ne Holivudo aktoriaus užgyventas turtas, tai šešiolikamečio vilniečio Artūro Kastujevo kasdienybė. Vaikinas save jau vadina milijonieriumi, o ateityje tikisi tapti ir milijardieriumi.Ar įsivaizduojate gyvenimą, kuriame nieko netrūksta? Nei daiktų, nei meilės, nei sveikatos?
Būtent taip gyvena Artūras – sostinės vidurinės mokyklos moksleivis. Vienintelė jo svajonė – iš milijonieriaus tapti milijardieriumi.
Klausiate kodėl? Gi kad proanūkiai gerai gyventų! Na ir dar tam, kad pačiam nieko netrūktų. Ar realu, kad milijardieriumi jis taps? Taip, visiškai! Šio vaikinuko pažymių knygelėje nebebūna dvejetų, jis nerūko, negeria alkoholinių gėrimų, yra nusiteikęs prieš narkotikus, o laisvalaikiu skaito knygas apie verslo “darymą”. Ir dar, menka smulkmenytė – jis paveldės milijoninį tėvų turtą.
Artūras – vyriausias verslininkų Veronikos ir Vadimo Kastujevų sūnus. Be jo, šeimoje auga vienuolikmetė Džiuljeta ir dvejų metukų Georgijus. Visos trys Kastujevų atžalos gyvena tarsi rojuje, kuriame turtingieji tėveliai pildo visus jų norus.
Namas didesnis už kaimyno prezidento
Artūras gyvena milžiniškame keturių aukštų name Vilniuje, beveik toje pačioje vietoje, kur įsikūręs ir mūsų šalies prezidentas. Čia pat gyvena turtingiausi verslininkai, užsienio šalių ambasadoriai. Tačiau net ir jų namukai it kokios bakūžės nublanksta prieš tą, kurio link važiuojame. Esame įspėti, kad įvažiavę į gatvę namą tikrai pastebėsime. Jis gana didelis… Didžiausias gatvėje.
Ir iš tiesų, nemelavo – namas gigantiškas. Jį juosia didžiulė tvora, aplink daugybė kamerų. Nemilijonieriškai atrodo tik šalia stovintys automobiliai, kurie, kaip paaiškėja vėliau, priklauso name dirbantiems žmonėms.
Skambinti į vartus neprireikia, mus iškart sustabdo raumeningas apsaugos darbuotojas. Pasiteiravęs, ko ieškome, palydi iki durų.
Brangūs drabužiai, brangūs ir automobiliai
“Sveiki, aš Artūras”, – rusiškai su mumis pasisveikina “Gucci” batukais, “Dollce & Gabbana” džinsais ir marškinėliais pasipuošęs vaikinas. Ant jo kaklo kabo didelis iš metalo nukaldintas užrašas “Sexy”. “Čia irgi iš “Dollce & Gabbana” kolekcijos. Pirkau Paryžiuje.”
Pakvietęs į vidų Artūras supažindina su mama, sesute, į svečius atvykusia močiute bei dažnai jo namuose besilankančia savo mergina. Tada puola pasakoti apie firminių drabužių pomėgį, pasiūlo pasižvalgyti po namo teritoriją.
Kieme tvenkinys, liepteliai, įvairiausiais augalais apsodintas parkelis, šalia garažo stovi keturi šeimos nariams priklausantys keturračiai. Jais dažniausiai naudojasi Artūras su draugais. Netoliese stovi prabangus “Porshe Cayene”. O garaže – naujutėlaitis pernai pirktas raudonas “Ferrari”. “Tai ne visi mūsų automobiliai, į darbą tėtis išvažiavo su savo mėgstamu “Bentley”.
Eskursiją po kiemą akylai seka aplink zujantys apsaugos darbuotojai. Kiek jų iš viso, sužinoti nepavyko. Artūras spėja, kad daugiau nei dešimt. Juk tėtis turi nuosavą apsaugos kompaniją, kuri rūpinasi tik šios šeimos saugumu.
Rūsys su baseinu ir vaikų vonia
Namo viduje – garsių firmų baldai, prabangiausia buitinė technika, vien žinomų dizainerių interjero detalės, garsių dailininkų paveikslai ir brangiausia pasaulyje santechnika. Jaunasis šeimininkas paaiškina, kad visa tai tam, jog jaustųsi kokybė.
– Viską lyg ir apėjome, bet niekur nemačiau baseino. Negi neturite?
– Nejuokauk, turime. Reikia nusileisti į rūsį. Ten ne tik baseinas, bet ir kelių metrų aukščio židinys, sauna, pirtis, sūkurinė vonia.
– Dažnai naudojiesi?
– Kartą per savaitę. Baseinui reikia daugiau laiko, todėl dažniausiai prausiuosi duše. Mes, vaikai, turime atskirą vonios kambarį. (Jame iš bėdos pakenčiamai įsikurtų keturių asmenų šeima.) Įrengta taip, kaip mums patinka.
Dviejų dalių kambarys
Bet tai, ką jau pamatėme, toli gražu ne viskas. Kalbėsimės Artūro kambaryje, kur, kaip jis pats sako, yra visko, apie ką gali svajoti jo amžiaus vaikinas.
“Daugiausia vietos mūsų name užima būtent vaikų kambariai. Sesutės kambarys – dviejų aukštų. Pirmajame jos rašomasis stalas, visokie daikčiukai, drabužių spinta, o antrajame – vien žaislai. Jų ji turi šimtus. Na, o mano kambarys vieno aukšto. Tačiau jis dviejų dalių. Pirmoji – asmeninis mano kabinetas. Turiu galingą kompiuterį, modernų spausdintuvą, visus reikalingiausius kompiuterio priedus. Vien kolonėlių mano kambaryje apie dešimt.
(Kam tau tiek?) Aš muzikos fanatas. Dievinu repą, nuolatos žiūriu tik šią muziką transliuojanti kanalą, taip pat turiu “kietą” muzikos grotuvą, daugybę kompaktinių diskų.
Antroje kambario dalyje – moderni kušetė, seifas, drabužių spintos, namų kino teatrui prilygstantis televizorius, dvigulė lova.
“Buvome pasiturintys, tapome turtuoliais”
(Visą gyvenimą gyvenai tokiuose prabangiuose namuose?) “Kai gimiau, mano tėvai gyveno trijų kambarių bute Šiauliuose, prieš pat pirmą klasę išsikėlėm į Vilnių. Iš pradžių gyvenome kiek mažesniame name sostinės priemiestyje, na o prieš kelerius metus pasistatėme šį gigantą. (Vadinasi, anksčiau nebuvote labai turtingi?) Tokie turtingi tikrai nebuvome. Tad mačiau ir šilto, ir šalto. Galbūt todėl nesu išlepintas. (Yra tekę negauti vakarienės?) Oi ne, apie tai negali būti net kalbos. Tie prastesni laikai reiškia, kad tiesiog nebuvom tooookie turtingi. Mes buvome tiesiog pasiturintys. (Tau patinka gyventi tokiuose rūmuose?) Be abejo, kam galėtų nepatikti. Man patinka prabanga. Visi daiktai, esantys šiame name, labai brangūs. Turime vienetinių daiktų, paveikslų, drabužių. Tuo aš didžiuojuosi.”
Privačią mokyklą iškeitė į paprastą
(Tau šešiolika, vadinasi, vis dar mokaisi?) “Be abejo. Esu dešimtokas, mokausi vienoje Vilniaus rusakalbių vidurinėje mokykloje. (Privačioje?) Oi ne, jau kelerius metus paprastoje vidurinėje. (Kodėl?) Matai, anksčiau mokiausi privačioje gimnazijoje. Tai vienintelė privati mokykla rusakalbiams. Bet man ten nepatiko. Mokytojai su mumis elgėsi išskirtinai gerai. (O kas čia blogo?) Na, įsivaizduok: galėjome daryti ką norim, niekam nerūpėjo, mokomės mes ar ne. Vienintelis jiems rūpimas dalykas – mokestis už mokslą. Jis buvo gana didelis. Todėl mokykla atrodo ohoho kaip. Viskas gražiai sutvarkyta, maistas ir gėrimai valgykloje nemokami. Žodžiu – svajonių mokykla. (Ir vien todėl, kad tau leisdavo daryti ką nori, toje mokykloje nebesimokai?) Būtent. Man nuo mažų dienų buvo kalama, kad mokslas yra labai svarbu. Tą puikiai suprantu, todėl mokyklos suole nesinorėjo “durnių volioti”. Jeigu jau mokausi, vadinasi, mokausi.”
Dienotvarkėje namų darbai neįrašyti
(Na, ir kokiais pažymiais mokaisi dabar?) “Esu geras mokinys. Anksčiau gal ir gaudavau dvejetų, bet dabar dešimtukai, devintukai, na, dar kartais aštuntukai. (O dvejetus už ką gaudavai?) Dažniausiai už neparuoštus namų darbus. (Jeigu mokslai tau tokie svarbūs, kodėl jų neruošdavai?) Negi tu nesupranti? Mano dienotvarkė pilna įvairiausių darbų. Aš juk ne tik mokausi. (Ką dar veiki?) Jau aštuntus metus lankau pankrationo užsiėmimus (senovės graikų imtynių rūšis), vakarais į namus ateina samdomi mokytojai, o dar įvairūs laisvalaikio leidimo būdai…”
Jis turi asmens sargybinį!!!
(Kaip sutari su bendraamžiais?) “Gana gerai. Esu lygiai toks pats kaip ir visi. (Ne visai toks pats. Juk tu turtingas…) O kas iš to? Nebandau savęs dėl to išskirti. (Vadinasi, mokykloje niekas net nežino, kieno sūnus esi, kokiame name gyveni?) Žino visi. Tokių dalykų nuslėpti neįmanoma. Vien jau todėl, kad su manimi vaikšto asmens sargybinis. (Kas toks? Asmens sargybinis???) Aha, nustebai? (Tikrai taip. Kam tau asmens sargybinis?) Čia ne pats sugalvojau. Visus mūsų šeimos narius saugo privačios tėčio apsaugos kompanijos vyrai. Ta firma ir yra vien tik tam, kad rūpintųsi mūsų saugumu. (Niekur nebūni vienas?) Vienas aš visada. Asmens sargybinis mane tik vežioja… O kol būnu mokykloje, jis laukia automobilyje. Kai vaikštinėju mieste, jis eina kiek atokiau. Na, kad neišgąsdintų aplinkinių. Šiaip man nereikia tos apsaugos, bet žinai… Tėtis bijo visokių pagrobimų, užpuolimų. (O kaip sutari su savo sargybiniu?) Tadeušas labai fainas. Toks savas. Su juo ir pasikalbam, ir pajuokaujam. Kaip žmogus jis man patinka. (Tau kada nors buvo kilusi reali grėsmė?) Šiaip pats nepastebėjau, bet kiek žinau, ne. Tadeušas visada klausinėja, ar man niekas negrasina, bet nieko panašaus tikrai nebūna.”
Neturtingi draugai
(Daug draugų turi?) “Tikrus draugus – tik kelis. Visi kiti – paprasti pažįstami. (O kas yra tavo draugai?) Dima ir Artūras, visai paprasti vaikinai. Jų tėvai tikrai ne turtuoliai, bet to man ir nereikia. (Nemanai, kad su tavimi draugauja vien dėl to, kad esi turtingas?) Ne. Jie tikrai ne tokie. Draugų, kurie draugauja dėl pinigų, jau nebeturiu. Va, anksčiau dažnai pasitaikydavo tokių. Net su keliomis merginomis teko dėl to išsiskirti. (Tu mergišius?) Tokiu savęs tikrai nepavadinčiau. Jau metus draugauju su Rita. Ji mokosi paralelinėje klasėje, susipažinome per vieną iš mano geriausių draugų. (Kaip?) Na, jis parodė jos nuotrauką, ji man patiko, todėl parašiau draugišką žinutę. Rita atrašė. Pirmasis mudviejų pasimatymas buvo kine. Paskui pradėjome dažnai susitikinėti. Kartu einame į įvairius renginius. (Rita taip pat turtingų tėvų vaikas?) Ne, jos tėvai – paprasti žmonės.”
Turtingiausia kamčiatkos mergina
(Draugaujate jau metus, o ar visos tavo draugystės taip ilgai trukdavo?) “Oi, tikrai taip nepasakyčiau. Pirmąją merginą sutikau Graikijos paplūdimyje. Ji buvo turtingiausių Kamčiatkos žmonių dukra. Draugavome tik tris savaites – tiek laiko truko atostogos. Išsiskirdami labai liūdėjom, bet nieko padaryti negalėjome. Kitos draugystės taip pat neilgai trukdavo. Nežinau kodėl, gal buvau per jaunas.
(Ritos tėvai ne milijonieriai… Nesudėtinga bendrauti su ne tokia turtinga mergina?) Apie pinigus nekalbam, svarbiausia, kad ji jaustųsi gerai. Man patinka taip, kaip yra. Puikiai suvokiu, kad esu kur kas turtingesnis už ją, bet niekada nesistengiu to prikaišioti. (Iki tavo namų ji važiuoja troleibusu?) Oi ne, aš rūpinuosi savo mergina. Dažniausiai ją atveža mano apsauginis, o jeigu jis negali, važiuoja taksi. Apmoku, be abejo, aš.”
Dėmesingo vaikino dovanos
(Esi dėmesingas vaikinas?) “Stengiuosi toks būti. Su Rita labai daug laiko praleidžiame kartu. Mokomės toje pačioje mokykloje, tad bendraujame per pertraukas. Po pamokų kartais vežuosi ją į restoranus, į kiną, kartais dar kur nors pasilinksminti. (O kaip yra su dovanomis?) Jų taip pat stengiuosi negailėti. Ji visko iš manęs gauna. Pažiūrėk (rodo į Ritą), kokiais papuošalais ji pasipuošusi. Juk ir šitą žiedą, ir šiuos auskarus, net ir apyrankę padovanojau aš. Čia ne šiaip papuošalai, visi jie labai žinomų firmų. Su Swarowskio kristalais.
(Ritą pažįsta tavo tėvai?) Taip, jiems ji patinka. Nėra nieko blogo pasakę. (Nepriekaištauja, kad ji nėra turtinga?) Manau, kad tai jiems nerūpi. Juk svarbiausia, kad esame laimingi. (O tave ar pažįsta jos tėvai?) Kol kas ne. Dar nespėjome susitikti, bet reikės tai padaryti. Su jos mama esu kalbėjęs telefonu, kelis kartus skambino. Tai pasakiau, kad nesijaudintų – Rita su manimi.”
Draugų ir merginos luomai
“Džiaugiuosi, kad mano mergina visai paprasta. Esame skirtingi, galbūt todėl vienas kitam taip patinkam. (Nenorit kartu apsigyventi?) Tokia galimybė, aišku, yra. Juk gauti butą – ne problema, bet, manau, tam mes dar nepasiruošę. Išvis nežinau, ar ji ta vienintelė, gal rytoj ims ir pasirodys, kad ne…
Matai, be geriausių draugų, aš dar bendrauju ir su savo luomo žmonėmis. Netoliese gyvena daug turtingų žmonių, jie turi mano bendraamžių vaikų. Tai su jais ir leidžiu laisvalaikį. (Ką veikiat?) “Nerealiai” mėgstu važinėtis keturračiais. Namuose turime net keturis, tad pats važinėjuosi su savo, o kitus tris skolinu draugams. Būna “žiauriai” linksma. Galėčiau dienų dienas taip pramogauti. (O Rita irgi su jumis būna?) Ne, kai važinėjamės, ne, bet kitur dalyvauja.
Kad nebūtų nuobodu, jie…keliauja
(Tai tik taip ir pramogauji?) “Vis dėlto daugiausia laisvalaikio skiriu kelionėms. Mes nuolat kur nors važiuojame, skrendame, plaukiame. Esu buvęs beveik visose Europos šalyse. Man labai patinka Paryžius. Iš to miesto nuolat atsivežu prabangių drabužių, aksesuarų. Jau ketverius metus vasarą vienam mėnesiui važiuoju į Škotiją, ten mokausi anglų kalbos. Savaitgaliais dažniausiai lankomės kaimyninėse valstybėse. Juk taip linksmiau, nei namuose sėdėti… (O ką veikiate užsienio šalyse?) Visos kelionės skirtingos. Vienos pažintinės, kitos poilsinės… Kartais keliaujame tiesiog norėdami atsipalaiduoti arba įdegti. Galbūt todėl taip pamėgome Jungtinius Arabų Emyratus arba saulėtąją Graikiją.”
“Deginomės su Pamela Anderson”
“Šiaip kelionės man patinka dėl naujų pažinčių. Jose ne tik gražių merginų sutinku, bet ir draugų surandu. (Esu girdėjęs, kad net su pasaulinio garso žvaigždėmis teko ilsėtis?) Čia tu turbūt Pamelą Anderson turi omenyje? Taip, tikrai teko. Pernai ilsėdamiesi Graikijoje su ja susipažinome. Matai, mūsų šeimos tradicija ilsėtis prezidentiniuose apartamentuose, o penkių žvaigždučių viešbučiuose dažniausiai būna dveji tokie apartamentai. Jie, aišku, vieni šalia kitų, na, tai išeidami iš savo kambario ją sutikom… Susibičiuliavom šeimomis, ir kartu paplūdimyje deginomės… Linksma moteriškė. Man patiko.”
Negeria ir nerūko
(Iš tavo pasakojimų atrodo, kad esi “šventas”. Negi niekada neorganizuoji vakarėlių, po kurių sunku ką nors atsiminti?) “Nesu vakarėlių fanatas. Apskritai į didelę dalį bendraamžių aš visai nepanašus. Nežinau, patikėsi ar ne, tačiau niekada nebandžiau rūkyti, vienintelį kartą gyvenime ragavau šampano ir esu nusistatęs prieš narkotikus. (Čia turbūt tėvai liepė taip kalbėti?) Taip ir maniau, kad netikėsi. Bet tikrai, tik kartą gėriau alkoholio. Tai buvo per šešioliktąjį gimtadienį. Tėvai man suorganizavo gimtadienio šventę Paryžiuje. Prie vaišių buvo ir prabangaus šampano “Cristal” butelis. Išgėriau vieną taurę, negaliu sakyti, kad labai patiko… Ragavau galbūt todėl, kad jį geria mano dievukas reperis P-Dady, jis šiame šampane ir maudosi. (O kitokių alkoholinių gėrimų išvis niekada nesi ragavęs?) Ne, ir nesiruošiu. Nesuprantu, kaip žmonės gali linksmintis prisigėrę. Aš visada esu geros nuotaikos, tad kokių nors nesąmoningų gėrimų man tikrai nereikia. Lygiai tą patį manau apie rūkalus bei narkotikus. Pastarųjų išvis negaliu pakęsti. Nesuprantu, kokio bukumo turi būti žmogus, kad juos vartotų…”
Milijonų jam neužtenka
(Pakalbėkim apie pinigus. Daug jų turi?) “Pakankamai. Kol kas esu tik milijonierius, bet tikiuosi tapti milijardieriumi. (Tikrai milijonierius?) Taip, juk žinau, kiek pinigų mes turime… Nemanyk, kad tokie dalykai man nerūpi. (Tai milijardo dar neturite?) Atrodo, kad ne… Bet žinai, kad ir turėtų jį tėtis… Juk esu ne vienas vaikas šeimoje. Taip, aš vyriausias, gali mane vadinti pirmuoju paveldėtoju… Bet nerūpi man tai. Noriu pats uždirbti. Noriu, kad tėvų sunkiai uždirbti pinigai nedingtų, o jų tik daugėtų. (Kaip manai tai padaryti?) Plėsti verslą, investuoti, pirkti, parduoti. Biznį daryti noriu. Juk tam ir mokausi. Atsigulęs į lovą ne tik naujausių repo kūrinių klausau, bet ir knygas apie verslą skaitau. Analizuoju. Ši sfera man įdomi. (O kuo užsiima tavo tėvai?) Tėtis labai stambus verslininkas. Jis prekiauja spalvotaisiais metalais, turi kitokių verslų. Na, o mama vadovauja prestižiniam grožio centrui “Sothys”. Ji jo prezidentė. (Kuri sritis tau įdomesnė – grožio ar spalvotųjų metalų?) Aišku, kad spalvotųjų metalų. Juk ten ir pinigų daugiau, ir šiaip sritis vyriškesnė.”
“Viską gaunu ne veltui… Juk mokausi, skaitau knygas…”
(Turbūt tavo seife irgi guli didžiuliai pinigai?) “Nesakysiu, kiek jų turiu. Jų ten pakankamai. (O kaip gauni pinigų? Tiesiog pasakai, kad reikia, ir tau duoda?) Ne. Pinigus, kaip ir visi žmonės, užsidirbu. (Kokį darbą dirbi?) Na, ne visai darbą… Pinigų man tėvai duoda už gerus darbus. Pernai mamai pasakiau, kad nenoriu viską gauti veltui. Pasiūliau mokėti už nuveiktus darbelius. Išmokau valyti baseiną, tvarkytis. Tai va už tai man jų ir duoda. (O kaip yra su pirkiniais? Tavo kambaryje naujausia technika… Brangūs garsių dizainerių drabužiai… Iš kur viskas?) Manau, normalu, kad žmogus turi drabužių. Juk visiems tėvai jų nuperka. (Taip, bet tu ne tik drabužių turi…) Na, stambesnius pirkinius irgi ne veltui perka. Pavyzdžiui, asmeninį keturratį nupirko už gerus trimestro rezultatus… Kitus daiktus – už perskaitytas knygas, pasiekimus moksle arba pankrationo varžybose. Jose ne kartą užėmiau prizines vietas.” (Rodo į eilę diplomų.)
Septynios spintos drabužių
(Bet kam reikia naujausio modelio kompiuterio, vardinių drabužių, tokio dydžio televizoriaus?) “Nauja technika geriausia. Vardiniai drabužiai madingiausi. Jeigu pinigų turi, kodėl jais nesinaudoti? Man patinka “Dollce & Gabbana”, todėl ir perku tokius drabužius… Patiktų ne tokie brangūs, pirkčiau juos. Čia tikrai ne dėl kainos. Neperkam juk vien tam, kad kuo brangiau būtų. (Drabužių turi turbūt labai daug?) Viena, antra, trečia, ketvirta spinta… Ten dar dvi, o ten dar viena. Septynias spintas turiu. Visos jos pilnos. Naujų, madingų drabužių. (Kam tau tiek?) Esu įvairialypė asmenybė. Ne tik į mokyklą vaikštau. Juk ir sportuoju, ir keliauju… Ir į elitinius vakarėlius su tėvais einu. Reikia ir sportinės striukės, ir prabangaus paltuko… O dar ir spalvų skirtingų reikia. Tai va taip ir prisikaupė tos septynios spintos.”
“Gyvensiu gal Londone, o gal Dubajuje”
(Kokie tavo ateities planai?) “Kol kas galvoju tik apie mokslus. Lietuvoje baigsiu vidurinę mokyklą, o tada stosiu į gerą universitetą. Mano planuose – studijos arba Londone, arba Maskvoje, arba Dubajuje. Mokysiuosi ekonomikos, o šių miestų universitetuose ruošia labai stipriai. Mano tėvų verslai tarptautiniai, todėl turiu puikiai mokėti kalbas. Lietuvoje manęs niekas taip gerai neparuoštų.
(Gyventi irgi ne Lietuvoje ketini?) Apie tai dar negalvojau. Galbūt liksiu Vilniuje, o gal pirksiu namą Londone arba Dubajuje. (Kodėl Dubajuje?) Emyratuose tėtis plečia verslą. Jeigu viskas bus gerai, ten tikrai kam nors reikės nuolat būti.”
