Prieš 8 mėnesius, 2017 metų vasaros viduryje atsitiktinai nuėjusi į menų fabrike „Loftas“ vykusį jo albumo pristatymą, supratau, jog šis koncertas tapo atradimu. Besiklausydama gyvo garso pasirodymo negalėjau nustoti šypsotis ir žavėtis grupės bendravimu su publika, jų atsidavimu. Lietuvių kalba rašomi dainų tekstai, akustinė gitara ir skambus balsas – trys dalykai, kuriais apibūdinčiau atlikėją Kazimierą Likšą (27).
Sukaupusi drąsą pasikalbėti, glaudžiant kavos puodelius delnuose, pasikviečiau jį susitikimui. Atėjus pokalbio dienai, sėdėdama sutartoje vietoje ir laukdama ėmiau jaudintis, už lango siautė pūga, įėjęs jis pamatė mane, nusišypsojo ir pamojavo ranka it gerai draugei. Tad prisėskite ir atsipalaiduokite, pasiklausykite, ką papasakos nuoširdusis Kazimieras Likša.
Apibūdink save 3 žodžiais
Iš tiesų reikėtų gerai pagalvoti. Pirmosios savybės negalėčiau įvardinti vienu žodžiu, nes laikau save nenustygstančiu vietoje – nemoku nusėdėti vienoje, man patinka blaškytis, lakstyti bei ieškoti gyvenime įvairiausių dalykų. Kadangi įvardinti save kaip muzikalų žmogų būtų banalu, todėl pasakysiu, jog esu pakankamai atviras. Sakau pakankamai, nes viskam yra ribos, visada kažkokią dalelę reikia pasilikti sau. O jei reikia ir trečios, tuomet teigiu, kad esu priimantis.
Kaip prasidėjo Tavo kūrybinė kelionė?
Yra keli epizodai. Pirmuoju galiu laikyti vaikystės laikotarpį, kai pradėjau lankyti akordeono pamokas muzikos mokykloje, tačiau jaučiau, kad man nepatinka, tad juo groti nustojau ir nuo to laiko nieko bendro su muzika neturėjau iki pat paauglystės. Būdamas paaugliu pradėjau klausyti įvairios muzikos bei įsivaizduoti save muzikanto amplua. Tai paprasčiausiai buvo vaizduotės vaisius, kad tokia galėtų būti mano profesija. Kitas epizodas – mokyklos laikotarpis, kai aš pradėjau groti įvairiuose mokyklos renginiuose. Ten po truputį užgimė mintis, jog muzikanto karjera man tikrai yra pasiekiama. Trečiojo etapo oficialia data laikau 2009 metus. Tais metais mane pakvietė apšildyti tris Andriaus Mamontovo koncertus ir būtent tada pajutau didžiausią postūmį kurti. Viskas vyko labai natūraliai, niekada nieko nesistengiau veikti prieš savo valią. Viduje kirbėjo nuojauta, kad noriu groti, ir aš paprasčiausiai nenorėjau jos paleisti.
Anksčiau buvai grupės Karma vokalistas, kaip nusprendei pereiti prie solinės karjeros?
Visų pirmiausia, kai buvo apšildantys koncertai su Andriumi Mamontovu, tuomet gyvavo grupė, kuri vadinosi Kazimieras Likša ir grupė. Aš surinkau žmones, kuriuos norėjau matyti grojančius kartu su manimi ant scenos, mes susibūrėme, ir taip po visų koncertų pasiūliau jiems toliau groti kartu. Taip kilo grupės pavadinimas Karma. Ir tais laikais, ir dabar visų dainų muziką ir žodžius rašiau aš, o susibūrę mes kartu tik jas aranžuodavome. Tai, kad perėjau prie solinės karjeros, kaip ir viskas mano gyvenime, vyko natūraliai. Kadangi esu atvira ir sąžininga asmenybė visų pirma sau, vieną dieną supratau, kad tiesiog nebejaučiu grupės. Mes turėjome daug bendrų interesų, tačiau neleisdavome kartu pakankamai daug laiko, nesikalbėdavome, nesusitikdavome. Žmonės, susibūrę į muzikos grupę, joje turi gyventi, žinoti vienas kito jausmus, nuotaikas, juk tiesiog groti yra negana. Tad nusprendžiau nieko neapgaudinėti ir pradėti solinę karjerą. Kalbant atvirai, 2015 metai buvo vieni sunkiausių mano gyvenime. Dabar aš labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, esu laisvas ir galiu daryti tai, ką noriu, kada noriu bei taip, kaip įsivaizduoju.
Viskas vyko labai natūraliai, niekada nieko nesistengiau veikti prieš savo valią. Viduje kirbėjo nuojauta, kad noriu groti, ir aš paprasčiausiai nenorėjau jos paleisti.
Koks Tavo gyvenimo moto?
Mano moto turėtų būti labai paprastas, nesistengiu išrasti jokių formulių. Aš turiu moto, kurį sakau jauniems žmonėms – niekada nelaukite pripažinimo iš kitų. Taip juk visą gyvenimą galima pralaukti. Tad mano moto – nereikia bijoti iššūkių. Nereikia nuo jų bėgti ar bandyti nuo jų išsisukti. Žinoma, tokiomis taisyklėmis vadovaujantis, galima padaryti klaidų, bet juk tobulėjimas prasideda nuo išmoktų pamokų.
Mes neišvengsime trūkumų, bus visko, tačiau tą reikia priimti ramiai. Keista, kad aš taip sakau, nes kai pasiklausote mano dainų, galima galvoti, kad esu depresija sergantis žmogus (juokiasi). Tačiau visas savo baimes aš išrašau ir sudedu į savo dainas. Nelaikau visko savo galvoje, kai ateina mintys, aš jas „išleidžiu“ ant popieriaus lapo.
Kas kūryboje yra varomoji jėga/mūza?
Galiu pasakyti, kad kūryba pati yra varomoji jėga, ji it narkotikas. Aš labai bijau jausmo, kuris ateina parašius dainą. Laimingas tada būnu mėnesį ar du. Būna, kad tą mėnesį neatklysta jokia mintis, į rankas nepaimu gitaros ir nepagroju. Tada išsigąstu, nes, kas, jeigu ta daina, kurią parašiau, buvo paskutinė ir aš daugiau nieko nebeparašysiu? Bet yra tokie laikotarpiai ir aš nemoku savęs priversti daryti to, ko tuo metu nesinori. Dabartiniame mano gyvenime viskas vyksta čia ir dabar, būtent tam tikrą akimirką. Grodamas užkabinu akordą ir, nors buvau pagrojęs jį tūkstantį kartų prieš tai, bet vėl pagrojau būtent tą dieną, tą valandą. Ir pajuntu, kad ta akimirka – dabar. Kūryba pati iš savęs yra postūmis ir tai yra nerealu. Tai – transas, į kurį įeini, užmiršti laiką, dingsti ir niekas daugiau pasaulyje tampa neįdomu. Ir jeigu būtent tą akimirką neieškosi kelių kaip tą dainą išrutulioti, ją paliksi ir rytoj pabandysi atgaivinti, nepavyks. Tokie momentai dažniausiai atsitinka pačiu netinkamiausiu laiku, kai su kažkuo reikia susitikti ar atlikti svarbius darbus. Tada tiesiog užsidarau porai valandų ir leidžiu kūrybai skleistis.
Įkvėpimas yra visur ir, jei nesi užsidaręs, viskas aplink gali būti mūza: draugai, su kuriais bendrauji, muzika, kurios klausai, filmai, kuriuos žiūri, knygos, kurias skaitai. Kūrybos grožis yra pateikti savo pasaulio matymo interpretacijas.
Mano moto – nereikia bijoti iššūkių. Nereikia nuo jų bėgti ar bandyti nuo jų išsisukti. Žinoma, tokiomis taisyklėmis vadovaujantis, galima padaryti klaidų, bet juk tobulėjimas prasideda nuo išmoktų pamokų.
Ar yra dainų, kurios skirtos konkrečiam žmogui ar įvykiui?
O, taip! Nenorėčiau jų įvardinti, bet tikrai yra. Tokių dainų begalės. Vienas parašiau savo žmonai; yra daug dainų, kurias rašiau apie savo draugus. Vieniems esu sakęs, kam jaučiau, kad galiu pasakyti, o kitiems niekada nesakysiu.
Kaip manai, kokia yra dabartinė muzikos industrijos situacija Lietuvoje?
Kai pradėjau užsiimti muzikine veikla 2009 metais, grupei pagalvoti apie albumą ar vienos dainos įrašą buvo neišpildoma svajonė. Vaizdo klipai, kokius darome dabar, buvo nepasiekiami. Tokių koncertinių turų nebūdavo, geriausia, ką galėjai padaryti, buvo nuotrauka. Grupė net negalėjo tartis su profesionaliais šviesų dizaineriais ar garso inžinieriais. Dabar mes keliame kartelę, siekiame, kad būtų kur tobulėti kokybiškai. Žaviuosi, kad yra didelis žmonių susidomėjimas, pavyzdžiui, šių metų Knygų mugės muzikos salė. Gera matyti, kai ateina daug žmonių. Ir svarbu ne tai, kiek pinigų jie išleidžia, bet jų susidomėjimas. Mūsų muzikos industrija yra tikrai maža, lyginant su pasauline rinka, tad labai džiugu, kad žmonės nori sietis su muzika. Mano karta yra pirmoji nepriklausomybės karta, su kuria ateina pokyčiai, o su dar jaunesne karta jų ateis vis daugiau. Jaunieji atlikėjai turi visai kitokį požiūrį į gyvenimą, į tai, kas yra specialybė. Mes nebepaisome, kad specialybė yra neperspektyvi. Dabar įsigalioja toks standartas, jog nėra neperspektyvių specialybių ,yra tik neperspektyvūs žmonės. Skamba įžeidžiančiai, bet tai tiesa. Mes nebeturime tokio nusistatymo, kad yra tik gydytojas, politikas, teisininkas, kad tik jie yra rimtų specialybių atstovai. Aš manau, kad šiuo metu muzika turi rimtesnį svorį. Muzikantas nebelaikomas linksmintoju, juokdariu, į jį žiūrima kaip į dirbantį žmogų.
Ar yra kažkoks ritualas, kurį atlieki prieš eidamas į sceną?
Prieš lipdamas į sceną aš mėgstu ramybę. Tačiau iki koncerto likus 15 minučių pradedu jaudintis ir nekantriai vaikščioti. Tuomet su grupe susirenkame, sumušame rankomis ir pakalbame apie tai, kas mus motyvuoja.
Kūryba pati iš savęs yra postūmis ir tai yra nerealu. Tai – transas, į kurį įeini, užmiršti laiką, dingsti ir niekas daugiau pasaulyje tampa neįdomu. Ir jeigu būtent tą akimirką neieškosi kelių kaip tą dainą išrutulioti, ją paliksi ir rytoj pabandysi atgaivinti, nepavyks
Gražiausias paros metas
Vakaras/naktis, bet niekas neprilygs ankstyvam rytui.
Muzika – tai ?
Gyvenimas.
Vieta pusryčiams.
Lova.
Žvaigždėtas dangus ar skaisti saulė?
Žvaigždėtas dangus.
Mylimiausia vieta Lietuvoje.
Neringa
Ką darai, kai būna liūdna?
Vaikštau.
Jei galėtum gauti/pasirinkti/nusipirkti vieną dalyką, kas tai būtų?
Galimybė būti išgirstam kuo didesniam skaičiui žmonių (vienas ilgas žodis).
Šilčiausias žodis.
Pasiilgau.
