Šiuo metu Lietuvoje sparčiai steigiamos mados studijos, butikai, perimantys skandinavišką stilių: švaru, gražu, praktiška, patogu. LERARA, pret-a-couture mados studija, pasitelkė kryžius, Šventųjų atvaizdus, lietuviško kaimo nešvarumą, perteikiant kuriamus minimalistinius drabužius. Ar tai gražu?
Fotosesija ekstremaliomis sąlygomis
LERARA pirmoji fotosesija vyko, kai dar Lietuvoje buvo žiema, senoje sodyboje (žinoma – negyvenamoje) Kaišiadorių rajone. Visiškas sąstingis. Tad drabužius, batus ir, žinoma, pačius modelius teko šildyti prie senos duonkepės – krosnies. „Kadangi pirmą kartą dalyvavau tokioje fotosesijoje, tai pirmoji patirtis – labai šalta, ką jau kalbėti, kaip reikėjo visą dieną išbūti be elemantarių buitinių patogumų. Be to, fotografas-menininkas Rytis Jablonskas nusprendė pagrindinius kadrus fiksuoti lauke“, – patirtimi dalinosi Ieva Motiejūnaitė. LERARA įkūrėja Rasa Ramanauskaitė-Skunčikienė papildė, jog šios priemonės pateisino lūkesčius ir tokiomis sąlygomis pavyko sukurti visišką kontrastą ir emocijas. Ši kolekcija bus papildoma vienetiniais drabužiais, tad jau žvalgomasi vasariško ekstremalumo.
Drama ir minimalizmas
„LERARA – tai minimalizmas ir drama. Kūnas ir siela. Teigiame, jog šiuolaikinės moters emocijos, charizma turi kalbėti už save. Ne buitis, praktiškumas, o grožis kuria emocijas, naujus potyrius. Tad drastiška fotosesija siekėme perteikti drabužio charizmą kontrastingoje aplinkoje“, – pasakoja LERARA įkūrėja Rasa Ramanauskaitė-Skunčikienė. „Man asmeniškai drabužio grožis, unikalumas yra pirmoje vietoje: gali būti nepatogus, į paltą sunkiai „susigrūdantis“, „šluojantis gatves“, bet jei su tuo drabužiu jaučiuosi graži, išskirtinė – į praktiškumą numoju ranka“, – sako Rasa.
Kodėl pret-a-couture?
Mados pasaulyje dažniausiai eskaluojamos sąvokos „haute couture“ (aukštoji mada), pret-a-porter (praktiškoji, masinė mada), tačiau ši mados studija išreiškia poziciją, jog jos kuriami drabužiai, įtraukiauntys kontrastus – dramą, minimalizmą, apjungia aukštosios mados elementus ir šiuolaikinį pojūtį. Be to, tai – ne masinės prekės, o rankų darbo kūriniai. Visi šie junginiai formuoja kitokią mados kryptį. Pasak Rasos Ramanauskaitės-Skunčikienės, ją įkvėpia architektūra, o ji kaip šiuolaikinė moteris – tradiciška ir moderni, didinga ir tyra, ir nei vieno pastato, architektūrinio kūrinio nesukursi tokio paties.
Šie mados naujokai pataria, įsigijant drabužį atkreipti dėmesį ir į vidinę jo pusę: kartais ji – preciziška, o retsykiais – chaotiška: kreiva siūlė, netiesus kirpimas. Būtent čia ir slypi unikalių rankų darbo drabužių užburiantis patrauklumas.
