Kelionės dažniausiai siejamos su atostogomis ir poilsiu, paskutiniu metu įgauna naują prasmę. Vis dažniau žiniasklaidoje ir socialinėje erdvėje sutinkami jaunuoliai, besirenkantys ne smagias išvykas su draugais, bet sudėtingas keliones vienumoje. Ar tai nauja mada jaunimo tarpe? 24-erių Danielius Narauskas papasakojo, kodėl pats ryžosi tokiam nuotykiui ir ką iš tiesų reiškia keliauti vienam.
Danieliau, išsikėlei drąsų iššūkį – apibėgti Aliaską. Kaip atrodė tavo kelionė ir kaip tau sekėsi?
Manau, sekėsi nuostabiai, sveikas, gyvas ir laimingas grįžau namo. Lietuvoje nebuvau 76-ias dienas, o bėgimas truko 46-ias dienas. Nubėgau 1,5 tūkst. kilometrų, tad per dieną išeidavo maždaug 30 kilometrų. Buvo ir nuosmukių, ir kojų skausmų, ir psichologinių lūžių, bet nieko nėra neįveikiamo. Buvau nusiteikęs pūgoms, bet oras buvo geresnis nei galvojau. Prieš kelionę daug žmonių gąsdino, kad mirsiu, kad meškos suvalgys. Gyvūnus sutikdavau nuolat, kartais buvo tokių dienų, kad sutikdavau daugiau laukinių žvėrių, kaip elniai ar meškos, nei žmonių. Tačiau elgiausi protingai ir neleidau nutikti nelaimėms.
Kaip nusprendei, kad nori keliauti vienas? Kodėl į kompaniją nepasiėmei draugų?
Jaučiau, kad tai yra mano asmeninė kelionė, norėjau pabūti vienas. Bėgimas buvo tik kaip įrankis, o ne pagrindinis tikslas. Ši kelionė buvo skirta psichologinei saviugdai, dvasiniam augimui. Nenorėjau tiesiog nubėgti iš taško a į tašką b. Nors buvo žmonių, kurie man sakė, kad reikėtų komandos, kad kažkas mane lydėtų. Manau, tai būtų praradę visą grožį. Šiek tiek ieškojau, kas norėtų prisidėti, bet gal mažai pastangų dėjau į tai. Man labai patiko ir vienam, lieki tik tu ir gamta.
Kas buvo tavo geriausias draugas keliaujant vienam?
Manau, esu priklausomas nuo technologijų, tad vienareikšmiškai telefonas. Kadangi, kaip minėjau, ryšio dažnai nebuvo, tad mano geriausia draugė buvo telefono kamera. Mėgstu fotografuoti ir filmuoti, bet turėjau taupyti vietą kuprinėje, tad negalėjau pasiimti ir fotoaparato, ir kameros, ir dar kompiuterio. Čia man pagelbėjo „Samsung“ ir aprūpino telefonu, kuris man atstojo ir foto ir vaizdo kamerą. Su „Galaxy S10“ dariau viską – filmavau, fotografavau ir bendravau su toli nuo manęs likusiu pasauliu. Man patinka mobilioji fotografija, tad padariau labai gražių nuotraukų. Žmonės prašydavo parodyti nuotraukas ir juokaudami sakydavo, kad jos tokios gražios, ne dėl to, kad aš gražiai moku fotografuoti, o dėl to, kad geras telefonas. Negaliu pykti, nes be jo šios kelionės prisiminimų nebūčiau galėjęs užfiksuoti.
Kodėl pasirinkai būtent Aliaską ir maratoną? Juk dažnai, norintys save atrasti ir įveikti baimes leidžiasi, pavyzdžiui, į piligriminius žygius.
Bėgimas mane asmeniškai išvalo. Kai bėgi, smegenys gauna daugiau deguonies, o tada aiškiau mąstai, daraisi adekvatesnis. Valosi organizmas tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Norėjau tokios vietos, kuri būtų atšiauri, labai neištyrinėta žmonių, nes juk galėjau bėgti ir Lietuvoje ar kokioje Šveicarijoje. Jaučiau, jeigu vyksiu kažkur arti, sunkiais momentais man bus žymiai lengviau grįžti, o būnant Aliaskoje sunkių momentų tikrai buvo. Aš tiesiog atsisėsdavau, pažiūrėdavau pirmyn ir atgal – jokių mašinų, autobusų, ryšio nėra. Neturėjau net kam pasiskųsti, kad noriu namo. Žinoma, jei labai norėtum, galėtum grįžti, bet esant toli nuo visko yra lengviau nuspręsti viską tęsti.
