Lietuviškas kinas yra unikalus. Nepaisant to, kad esame maža šalis, tačiau Lietuvos kino kūrėjai yra sukūrę nemažai kino juostų, kurios susilaukė daug dėmesio ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Pristatome kino juostas, sulaukusias daugiausiai dėmesio.
„Getas“
2004 m. kino filmas „Getas“ – tai juosta pastatyta pagal žymaus Izraelio dramaturgo Joshua Sobolio (Jošua Sobolio) pjesę „Ghetto“ (“Getas”). „Getas“ – ir vienas masiškiausių lietuviškų kino filmų. Jame nusifilmavo apie 90 aktorių, o masinėse scenose dalyvaudavo beveik 200 statistų. Trys garsūs vokiečių kino bei teatro aktoriai: Sebastianas Hülkas (Sebastianas Hiulkas), Heino Ferchas (Hainas Ferchas) ir Jorkas Lamprecht (Jorkas Lamprechtas) bei vengrų kino aktorė Erica Moraszan (Erika Morašan) sukūrė vienus pagrindinių vaidmenų šioje dramoje. „Getas“ – sukrečianti istorija apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais nacių okupuotame Vilniuje buvo įkurtas unikalus Rytų Europoje geto teatras, tapęs meno, kultūros ir dvasinio pasipriešinimo centru. Pirmaisiais teatro veiklos metais jame buvo suvaidinta 111 vaidinimų, į kuriuos parduota beveik 35 tūkstančiai bilietų. Filmas atsipindi geto teatro aktorių likimus jų bendro tragiškos lemties akivaizdoje.
„Tadas Blinda. Pradžia“ (2011) / Rež. Donatas Ulvydas Istorinis veiksmo filmas savo laiku tapęs komerciškai sėkmingiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Filmo biudžetas siekė apie 3,5 mln. litų. Kino teatruose filmas surinko virš 3 mln. 700 000 Lt pajamų, jį pamatė per 300 000 žiūrovų. Filmas vaizduoja legendinio „svieto lygintojo“ Tado Blindos jaunystę ir įvykius, sukrėtusius Žemaitiją 1863 m. sukilimo išvakarėse. 1861-ieji. Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinės intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis, kurioms vadovauja iš Sankt Peterburgo atsiųstas jaunas intrigantas, caro kariuomenės karininkas Janekas (Mykolas Vildžiūnas). Įsisukusios istorijos girnos įtraukia ir taikius baudžiauninkus, ir praeities vaiduoklių kankinamą dvarininką Bernardą Gruinių (Vidas Petkevičius), ir jo gražiąją dukterį Kristiną (Agnė Ditkovskytė). Į veiksmų sūkurį netyčia patekusiam Tadui (Mantas Jankavičus) tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už mylimų žmonių gyvybes.
„Ekskursantė“
2013 m. filmas „Ekskursantė“ – tai intriguojanti, realiais faktais paremta istorinė drama, kuri nukelia žiūrovą į itin sudėtingus Lietuvai 1948-uosius metus. 11-metė Marija (Anastasija Marčenkaitė) su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti. Savo kelyje ji susiduria su įvairiausio plauko žmonėmis. Vieni iš gailesčio mergaitę priglaudžia ir ja rūpinasi kiti be jokios sąžinės graužaties stengiasi ja atsikratyti. Nepaisant to Marija nepraranda vilties ir visais įmanomais būdais stengiasi grįžti į Lietuvą. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų mus įtraukia jaudinanti, sukrečianti, sudėtinga istorija. Įdomu ir tai, jog filme lygiagrečiai naudojamos dvi kalbos ir jas verčiantys subtitrai.
„REDIRECTED / PASAULINĖ VERSIJA“
2014 m. filmas „REDIRECTED / PASAULINĖ VERSIJA“ – tai pasakojimas apie kultūrinį šoką, kokį patirtų kiekvienas doras europietis, netikėtai stačia galva pasinėręs į visas mūsų turimas „lietuviškas grožybes“. Iš dalies paremtas tikrais britų turistų nuotykiais ir įspūdžiais, filmas atskleidžia kitokį, netikėtą ir savotiškai žavingą neparadinės Lietuvos vaizdą – statyrinį, šaržuotą ir kiek iškreiptą šiuolaikinės visuomenės bei jos aktualijų atspindį. „REDIRECTED / PASAULINĖ VERSIJA“ pasakoja apie keturis iš vargingo Londono rajono kilusius draugus – Maiklą, Džoną, Beną bei Timą, kurie vieną gražią dieną sugalvoja prasukti nelabai švarų reikaliuką ir su gautu pelniuku – milijonu Britanijos svarų – pasprukti į egzotišką Pietryčių Azijos šalį. Atrodytų lyg reikalai klostytųsi kaip iš pypkės, bet netikėtai prabunda žymusis Islandijos ugnikalnis, kuris į orą prispjaudo tiek pelenų, kad visi lėktuvai privalo tuoj pat leistis artimiausiame oro uoste. Taip Maiklas, Džonas, Benas ir Timas, jau užsisvajoję apie palmes ir baltutėlius pietų jūrų paplūdimius netikėtai atsiduria Vilniuje.
„Vanishing Waves (Aurora)“
„Vanishing Waves (Aurora)“ – 2014 m. filmas, kurį sukūrė režisierė Kristina Buožytė. Lietuviško kino viltimi vadinamas filmas – tai meniška ir atmosferinė režisierės Kristinos Buožytės sci-fi drama. „Dingstančios bangos“ pasakoja istoriją apie eksperimentą, kuriuo metu bičas pasijungia į komoj gulinčios moteriškės smegenis. Panašiai kaip Altered States, tokiame juodame vandens pripildytame karste. Kažkaip norisi man lyginti su Altered States ar Cele, nes pagal panašią formulę vyksta dalykai, sensas kartojasi, žiūrovas atakuojamas atmosferiškais garsais ir vaizdiniais. Geras, nesiliaujantis ambientinis garso takelis – labai svarbus elementas kuriantis nuotaiką, vaizdiniai gražūs padaryti tiek geru kameros darbu, praktiniais efektais ir aktorių pastangom, plius paskaninti kompiuterine grafika, tikrai gražu žiūrėt. Su kiekvienu seansu pagrindinis veikėjas Lukas užmezga vis gylesnį ryšį su „šaltiniu“, o nuo kitų mokslininkų savo pasąmoninį romaną slepia, taip suklastodamas tyrimų rezultatus.
„Lošėjas“
2014 m. filmas „Lošėjas“- net penkiomis „Sidabrinėmis gervėmis“ apdovanotas ir geriausiu pripažintas filmas rugsėjo 26 dieną pagaliau pasieks visus Lietuvos kino ekranus. Įtaigus, dinamiškas ir provokuojantis „Lošėjas“ nusitaiko į ribinėse situacijose esančius žmones, kurie yra žymiai arčiau mūsų nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nusivylę ir nebeturintys ko prarasti filmo personažai ilgainiui atsiduria tiesiog per arti mirties ir padaro ją pasipelnymo įrankiu. Iš mirties galima lošti. Kaip? Apie tai pasakoja filmo siužetas. Vincentas yra geriausias greitosios pagalbos stoties darbuotojas, kurio aistra – įvairiausi azartiniai lošimai. Persekiojamas skolininkų, jis priverstas imtis ko nors radikalaus, kad grąžintų nuolat pralošiamus pinigus. Vincentui gimsta idėja sukurti su jo profesija susijusį nelegalų žaidimą. Iš pradžių makabriškas užsiėmimas sudomina tik greitosios pagalbos darbuotojus, bet netrukus ima sparčiai plėstis. Kolegos medikai tampa lošimo agentais, o Vincentas – bankininku. Finansiniai reikalai vis gerėja, bet žaidimui pasipriešina gydytoja Ieva, su kuria Vincentą sieja ką tik užsimezgęs aistringas ryšys. Netrukus jis bus priverstas lemtingai pasirinkti – žaidimas ar meilė. „Lošėjo“ režisierius Ignas Jonynas kartu su filosofu Kristupu Saboliumi sukūrė įtikinamą, intensyvų ir supurtantį scenarijų.
„Stebuklas“
„Stebuklas“ – 2017 m. filmas, kurį režisavo Eglė Vertelytė. „Stebuklas” žiūrovus nukelia į 1992-uosius – kuomet iškovotos nepriklausomybės euforiją Lietuvoje temdo nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, mafija. Pagrindinės herojės – vietinės Biednių miestelio kiaulių fermos vedėjos, Irenos (akt. Eglės Mikulionytės) akimis žiūrovui atveriama tragikomiška socializmo ir kapitalizmo sistemų kaktomuša. Istorinių lūžių fone matome – asmenines mažo miestelio žmonių dramas, jų gyvenimuose niekas neveikia taip, kaip turėtų, net jei vieni savo galimybes prageria (tipinis sovietinis palikimas). O kiti, kaip Irena, įkūnydama, stereotipinę, stiprią ir valdingą, vyrišką moterį, labai stengiasi užsidirbti, išlaikyti fermą ir savo vyrą, prižiūrėti namus, visuomet atrodyti pasitempusi ir kontruoliuojanti situaciją, net jei fermai (buvusiam kolūkiui) gresia bankrotas.
„Tarp pilkų debesų“
„Tarp pilkų debesų“ – 2018 m. kino juosta, kurią režisavo Marius Markevičius „Tarp pilkų debesų”– filmas, kurio kūrimas truko apie penkerius metus, masinėse scenose filmavosi apie 700 žmonių, scenografija, kostiumai, aktorių darbas sukūrė kino šedevrą. Dažniausiai knygą būna daug kartų geresnė už filmą, tačiau šiuo atveju ši ekranizacija tokia pat gera ir įtraukia šimtu procentu kaip ir Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“. Juostos idėja parodyti ir pasakoti apie Lietuvos bei Baltijos šalių istoriją ne tik Lietuvai bet ir tarptautinei auditorijai pasaulyje. Filmas bus rodomas ir Holivude. „Tarp pilkų debesų“ pasakoja jaunos merginos Linos Vilkaitės istoriją, kai 1941-ųjų birželio 14 d. į duris pasibeldus sovietų kariškiams, Lina kartu su mama ir broliu sugrūdami į gyvulinius vagonus yra ištremiami į Sibirą. Tokio pat likimo sulaukė šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų.
„Piligrimai“
2021 m. rugsėjo 11 d. paskelbti 78-ojo Venecijos kino festivalio apdovanojimai. Filmas „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša) pelnė pagrindinį konkursinės programos „Horizontai“ apdovanojimą – juodojo liūto statulėlę. Tai jau antrasis režisieriaus pasirodymas Venecijos kino festivalyje – 2017 m. čia buvo pristatytas trumpametražis filmas „Pirtis“. Kiti L. Bareišos trumpo metro filmai yra pasirodę tarptautiniuose A klasės kino festivaliuose Berlyne, San Sebastiane, Lokarne. Šiemet režisierius debiutavo su ilgametražiu filmu, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė kylančios ir jau žinomos jaunosios kartos žvaigždės – Gabija Bargailaitė, Giedrius Kiela, Paulius Markevičius ir Indrė Patkauskaitė. Filmo prodiuserė Klementina Remeikaitė oficialaus kvietimo į festivalį sulaukė dar gruodį – taip „Piligrimai“ tapo pirmuoju filmu, įtrauktu į konkursinę „Horizontų“ programą. Filmo premjera Venecijoje įvyko rugsėjo 8 d.
Šalies kino teatruose pradedama rodyti režisierių Kristinos Buožytės ir Bruno Samper mokslinės fantastikos pasaka „Vesper“ (Lietuva, Prancūzija, Belgija) – retas mūsų kino lauke ir ypatingomis ambicijomis pasižymintis žanro atvejis. Filmas sukasi apie viltį – tai, kas veda į priekį net tada, kai atrodo, kad pasaulis žlunga. Nualintoje žemės planetoje trūksta maisto. 13-metė Vesper nenuleidžia rankų – namuose slaugo sunkiai sergantį tėvą, o miško gilumoje imasi biologinių eksperimentų. Pasauliui reikia išradimo, kuris padės išmaitinti žmoniją. Lemtinga pažintis įkvepia Vesper sukaupti jėgas, išmonę ir protą, kad pasiektų savo tikslą.
