„Matyt, aš turėjau norą, kad mane kažkas pamatytų ir išgirstų“, – knygos „LRezidentė“ pristatyme prisipažino jos autorė, gydytoja neurologė Gintarė Aukselė. 2020-aisiais įstojusi į rezidentūrą, gydytoja pradėjo rašyti „Pirmų metų rezidentės“ tinklaraštį. Metams pasibaigus, jis pakeitė pavadinimą, o vėliau tapo knyga.
To paties pavadinimo kaip ir tinklaraštis knygą „LRezidentė“ jos autorė G. Aukselė pradėjo rašyti per pandemiją. Sako, anuomet, kai drauge su vyru gyveno atsiskyrusi nuo šeimos ir draugų, rašiusi iš vienišumo. Tinklaraštis neturėjo misijos šviesti visuomenę ar parodyti gydytojo darbo subtilybes, rašymas jai tiesiog padėdavo atsipalaiduoti po įtemptos darbo dienos ar paros ligoninėje. Visai netikėtai tinklaraštis tapo labai populiarus, o vėliau iš jo gimė knyga.
„Galbūt esate mano kolega ir atpažįstate save, gal esame draugai, gal jūs esate ar būsite mano mokytojas ar susitiksime (o gal jau susitikome) ligoninėje kaip gydytojas ir pacientas. Linkiu nepriimti istorijos asmeniškai, atjausti tą žioplą kažko nežinančią ir bijančią rezidentę Ievą, kartu su ja pasijuokti iš gyvenimo absurdo – kaip bandome juoktis iš beveik kasdien užstringančios e. sveikatos“, – skaitytojams siūlo gydytoja.
Istorija apie pirmųjų metų rezidentę Ievą ir jos kolegas išleido leidykla „Alma littera“. Su „LRezidentės“ autore G. Auksele kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Gintare, turbūt dažnai girdite klausimą, ar ši knyga – apie jus ir jūsų patirtis?
Aš neparašiau knygos apie save, tačiau išties, apie rezidentę Ievą pasakojau remdamasi savo tinklaraščio įrašais. Ievoje viskas nesutilpo, todėl reikėjo jai sugalvoti draugų – Gustę ir Igną.
Prieš knygos pristatymą užsiminėte apie juokingą sutapimą: jums paskambino gydytojas, kurio vardas kaip ir knygoje Ignas, jam taip pat nepavyko įstoti į kardiologijos rezidentūrą…
Išties, knygoje yra toks veikėjas Ignas Evičius. Knygą perskaitęs, paskambino rezidentas, vardu Ignas, kurio pavardės pabaiga – taip pat -evičius. Jis yra vidaus ligų rezidentas, neįstojęs į kardiologijos rezidentūrą – lygiai kaip ir Ignas iš „ligos isterijų“.
Rezidentai, gydytojai, slaugos personalas gali susitapatinti su knygos įvykiais ir veikėjais, taigi, jei jau taip netyčia pataikiau, užmyniau, galbūt tikrai atsiras žmonių, kurie, įėję į mano kabinetą, pamanys, kad parašiau apie juos.
Bet ir skaitytojams greičiausiai atrodys, kad Ieva – tai jūs? Kokiai Ievai rašėte šią knygą?
Įsivaizdavau Ievą, nepanašią į save – blondinę, žemą, smulkaus sudėjimo. Ji buvo tas vaikas, kadaise pradėjęs rezidentūrą. Skaitydama savo senus tinklaraščio įrašus, kartais pagalvodavau: „Na, ko taip stresuoji?! Taigi viskas praeis, neimk į širdį!“. Aš taip sakau, bet Ieva manosios patirties neturėjo.
Ieva yra mano dalis, įstrigusi pirmajame rezidentūros kurse. Rašydama knygą, mėginau suprasti jos mintis, įsijausti ir iš naujo ją atrasti.
Skaitydama atsiliepimus apie knygą, radau ne vieną, kuriame skaitytojai teigia, jog „LRezidentė“ yra geriausia knyga apie mediciną iš kada nors parašytų. Buvo sakančių, kad – blogiausia. Kokias medikams svarbias temas užgriebėte, kad nuomonės tokios skirtingos?
Rašydama mėginau negalvoti, ką pagalvos kolegos. Jei būčiau galvojusi, nebūčiau nieko parašiusi. Norėjau, kad Ieva reprezentuotų pirmųjų metų rezidentus. Tikiuosi, knyga bus ženklas, jog esame riboti žmonės. Ir ačiū Dievui, kad riboti!
Gydytojas – tik žmogus, bet turbūt nėra daugiau tokios profesijos, kur klaidos būtų tokios skaudžios ir taip sunkiai atleidžiamos?
Atsakomybės – daug, klaidas tikrai išgyvename sunkiai. Bet po klaidos skėčiu dažnai pakišamas ir nesusikalbėjimas, netolygūs lūkesčiai. Tarkim, aš susirgau, mano ligonį prižiūri kitas gydytojas. Savaitgalį ligonis numirė, grįžusi ant stalo randu tik jo ligos istoriją, kurią turėčiau sutvarkyti. Mirties liudijimas išrašytas, parašai uždėti, reiškia, kažkas artimiesiems skambino, išreiškė užuojautą, aiškino. Neskambinsiu artimiesiems dar kartą. Dabar išgirstu istorijų, kad tokiais atvejais pacientai norėtų, jog jiems paskambintų pacientą gydęs daktaras, nesvarbu, kad pacientas buvo perkeltas, išleistas ar numiręs ne jo darbo laiku. Iki tol apie tai nesusimąsčiau. Ar tai klaida? Plačiąja prasme – tikriausiai ne. Ar tai nesusikalbėjimas, lūkesčiai gydytojui, apie kuriuos jis gali nepagalvoti, nežinoti? Tikriausiai taip. Natūralu, kad paciento artimieji išgyvena didžiulį sukrėtimą ir dramą, jiems norisi, kad gydytojas būtų atjaučiantis, suprastų daugiau, nei jie pasako, žiūrėtų plačiau. Užsimezga ryšys. Ir nors aš tą ryšį vertinu, nes būti komandoje su pacientu ir jo šeima yra didžiulis pasisekimas, bet jei pacientų nepaleisiu, kaip galėsiu gydyti kitus, eiti namo ir gyventi savo gyvenimą?
Ar knygoje egzistuoja epizodas iš realaus gyvenimo, kurį nusprendėte papasakoti?
Yra tokia vieta, kur pasakoju apie pirmaisiais pandemijos metais masiškai į ligoninę nešamus maisto lauknešėlius. Tikrai buvo toks laikas, kai žmonės negalėdavo nei pamatyti, nei aplankyti savo sergančių artimųjų. Lauknešėliai tapdavo vieninteliu būdu parodyti jiems savo ilgesį, liūdesį ir rūpestį. Mes tuos lauknešėlius nešdavome ligoniams, o paskui mesdavome lauk, nes neįmanoma suvalgyti trijų litrų stiklainio sriubos, kibiro baltos mišrainės…
Knygoje Ievai Ytei išsivystė potrauminio streso sindromas, ji kreipėsi pagalbos. Aš pati taipogi jaučiausi panašiai, net negalėjau apsivilkti striukės. Nešu šiukšles, užsimetu striukę ir, atrodo, girdžiu balto plastikinio kombinezono ir žiursto traškesį, šiukšlių maišų, kuriuos tįsdavome, šiugždėjimą.
Turiu pasakyti, kad knygą sudėlioti buvo gana sunku, nenorėjau, kad joje būtų vien tik kapai ir dūdos, turėjau atrasti ir linksmesnių nuotykių. Pavyzdžiui, kaip į namus iš ligoninės išrašėme vieną močiutę. Atvažiuoja diedukas jos pasiimti ir, kad nesuklystų, atveža ne vieną, o visas dešimt namuose esančių striukių. Skambina dukrai, klausia, kokios mama norėtų labiausiai? O toji, užuot paaiškinus, nuperka dar dvi. Sakau savo pacientei: „Kai jūsų nėra namie, visi – be galvos“. „Tai taip“, – guviai atsako močiutė ir abi juokiamės.
Ar buvo tokių istorijų, kuriomis sunku patikėti?
Tie, kas skaitė, sako, kad knygoje yra daug ironijos ir juodojo humoro, o aš viso to nematau. Manau, daug kas galvos, kad tokia rezidentė iš tiesų galėjo egzistuoti. Beje, kai mano tinklaraštis tapo populiarus, girdėjau, kad jį rašo ne moteris, o vyras (juokiasi).
Pagrindinė knygos herojė – moteris. Ar moteris gydytoja ligoninėje jaučiasi kitaip nei gydytojas vyras?
Ligoninė jau nebėra vyrų pasaulis. Dauguma gydytojų, kaip dauguma aukštąjį mokslą baigusių žmonių, yra moterys. Knygoje tikrai nerasite istorijų apie tai, kad moterims dirbti mediko darbą sunkiau.
Medikai garsėja specifiniu humoro jausmu. Ar jį patyrėte? Ar pati mėgstate juokauti?
Aš galvoju, kad be humoro sunku gyventi, jis egzistuoja visose gyvenimo srityse. Knygos apie tremtį irgi jo pilnos, Sibire žmonės daugiau nieko neturėjo, tik juoką.
Ligoninėse mes visko prisižiūrime, natūralu, kad mūsų kalbų iš šono pasiklausiusiam norisi iškviesti mums policiją.
Knygoje nepavyko išvengti ir itin svarbios temos – kyšių. Ar esate pati jų gavusi?
Aprašiau jį knygoje, tokį gavo Ieva. Tuo metu prižiūrėjau vyrų palatą. Joje gulėjo keturi ligoniai. Pamenu, atėjusi ant palangės pasidėjau spaudimo matavimo aparatą, stetoskopą, pulsoksimetrą. Vaikštau po palatą, matuoju vyrams spaudimą. Pamatavusi su spaudimo matuokliu rankoje išeinu iš palatos, mano terbelė lieka ant palangės. Po valandėlės grįžau, pasiėmiau. Po kurio laiko, kai reikėjo pakeisti spaudimo matuoklio baterijas, radau 200 eurų. Turbūt kažkas įdėjo, kol terbelė gulėjo ant palangės. Nuėjau pas skyriaus vedėją, papasakojau, paklausiau, ką daryti, juk net tų ligonių nebėra. „Nusipirk naują spaudimo matuoklį“, – patarė. Tuo ir baigėsi.
Tik mano sąžinėje – ne, tad perkėliau šią istoriją Ievai.
Kiek kitų žmonių patirties ir pasakojimų panaudojote knygoje?
Knygoje nemažai istorijų sukūriau, kai ką paėmiau iš kolegų pasakojimų. Knygos veikėjai Ignas ir Gustė ne šiaip atsirado, vienoje Ievoje netilpo visa teisybė ir neteisybė, juokas ir ašaros.
Kai mane pirmą kartą ligoninėje apšaukė chirurgas, apsiverkiau. Gerai prisimenu, kaip priėjusi reumatologijos rezidentė prieš jį atsistojo ir ištarė: „Nerėkit, nes ir aš apsiverksiu“. Ir šiandien, kai man reikia stiprios nuomonės, įsivaizduoju, kad esu ta protinga rezidentė.
Ar iš tiesų ligoninės tualetai yra vieta, kur rezidentai dažniausiai verkia?
Nežinau, ar tikrai rezidentai tiek jau daug verkia, bet esu tikra, kad tualetas yra įstaigos atspindys. Besimokydama rezidentūroje, padirbėjau aštuoniuose dviejų ligoninių skyriuose. Tualetai buvo baisūs. Gal verkiau dėl jų?
Kas gelbsti tada, kai jaučiatės pakliuvusi į aklavietę?
Visų pirma sakau sau, kad net ir kometa nenukrenta ant galvos per sekundę. Taigi, visada turiu sekundę, kad pagalvočiau.
Ir kai jautiesi varomas į kampą, spaudžiamas priimti greitą sprendimą, visai nėra būtina jį priimti akimirksniu. Visada sau primenu, kad verta sustoti, pagalvoti, įvertinti rizikas.
Pastaruoju metu girdisi liūdnų istorijų iš medikų pasaulio. Ar išties ligoninėse tokia bloga atmosfera?
Mano knygos veikėja Ieva neturėjo pasirinkimo, o gal net negalvojo, kad tokį turi? Nesugalvojo keisti rezidentūros bazės, nors iš tiesų rezidentai gali pereiti į kitas ligonines. Ne visada, bet gali. Man atrodo, jei jautiesi blogai, visada gali to darbo nedirbti. Pasirinkimus savo gyvenime daryti gali ir medikai.
Jei šiandien reikėtų rinktis rezidentūrą, ar ir vėl rinktumėtės neurologiją?
Turbūt nekeisčiau sprendimo. Tikrai negimiau neurologe, tiesiog buvau susidariusi sąrašą specialybių, kur nesijaučiau prastai. Neurologija buvo tarp jų. Tikiu: jei esi geranoriškai nusiteikęs, ne taip jau ir svarbu, kokią specialybę pasirinksi. Svarbu, kad dirbtum rūpestingai ir su meile.
Kas, jūsų nuomone, yra geras daktaras?
Tas, kuriam rūpi. Pailsėjęs. Dirbantis draugiškame, palaikančiame kolektyve. Gali būti daktaru, kuriam rūpi pacientas, bet jei esi tik vienas toks, tavo gerumas gali greitai išblėsti.
Savo darbe jums tenka susidurti su mirtimi, depresija, sunkiomis pacientų situacijomis. Ar gydytojai turi psichologus?
Žinau, kad tokia pagalba egzistuoja, mūsų ligoninėje teikiamos paslaugos, bet laisvų laikų – kiek tik nori. Taigi, medikai kreiptis vengia.
Jau nemažai laiko praleidote ligoninėje, ar galite pasakyti, kad medicinoje matote pokyčius?
Po rezidentūros praėjo pusantrų metų. Jaučiu, kad šiandien rezidentai – drąsesni, garsiau reiškiantys savo nuomones, o kartais – ir nepasitenkinimą. Galbūt naujiems rezidentams mano knyga atrodys per mažai tikroviška.
Ar planuojate antrąją knygą?
Kol kas neįsivaizduoju savęs rašančios apie tai, kaip Ievai sekasi būti gydytoja – per anksti. Visai norėčiau parašyti knygą apie darbą slaugos namuose užsienyje. Pati ten dirbau vasarą prieš šeštąjį kursą, tai buvo sunkus laikas, stipriai mane paveikė. Per studijų metus dirbau daug darbų – ir slaugytojos padėjėja vienoje Vilniaus slaugos ligoninių, ir registratore prie magnetinio rezonanso aparato, ir vaikų kavinės padavėja, neregių vedle… Nors visos patirtys buvo vertingos, už jūrų marių vienai pačiai dirbti slaugos namuose yra visiškai kita patirtis, kuriai gal ir verta sugulti į knygą.
Mikos Savičiūtės nuotraukos
