Plastikos chirurgija – profesija, kuriai atiduodi tiek daug, kad sau beveik nieko nelieka. Tai, kas tavo, gimsta už jos ribų, tapybos darbuose. Būtent tai ir yra plastikos chirurgo Sauliaus Vikšraičio pasirinkimas.
Po įtemptų valandų operacinėje jis grįžta prie drobės – ne tam, kad pabėgtų, o tam, kad susitiktų su savimi. Tapyba jam nėra tik hobis, tai natūrali asmenybės dalis, tokia pat svarbi, kaip ir darbas su skalpeliu.
Kas bendro tarp skalpelio ir teptuko? Viename pasaulyje karaliauja milimetrinis tikslumas, kitame – visiška laisvė ir spalvų chaosas. Tačiau pasikalbėjus su chirurgu, kuris jau daugiau nei 20 metų laisvalaikiu stoja prie drobės, supranti – šie pasauliai vienas kitą papildo.
Vienas žmogus, dvi pusės, viena istorija
Po sėkmės Klaipėdoje, unikalus meno projektas sugrįžta į Kauną. Tai bendra plastikos chirurgo S. Vikšraičio ir fotomenininko Irmanto Sauliaus – Sakuros paroda, kurioje susitinka tapyba, operacinėje gimęs fotografijų ciklas ir performansas.
Parodos atidarymo metu lankytojai pateko į erdvę, kurioje medicina ir menas susiliejo per vaizdą bei garsą.
Tai nėra bandymas sugretinti dvi skirtingas sritis. Tai dviejų kūrėjų susitikimas vienoje, nedalomoje realybėje, kurioje klinikos ritmas tampa meno kūriniu.
Operacinė: vieta, kur viskas apgalvota
Operacinėje viskas aišku: disciplina, tikslumas, žaibiški sprendimai. Čia nėra vietos improvizacijai – kiekvienas judesys turi konkretų tikslą. Tai uždara erdvė, kurioje dominuoja atsakomybė, o klaidoms vietos nėra.
Tačiau šis projektas gimė ne iš medicinos dokumentavimo, o iš meninio žvilgsnio į procesą. Fotomenininkas I. Saulius – Sakura buvo pakviestas ne fiksuoti operacijos eigos, o ją patirti – išbūti būsenoje, kurioje svarbiausia ne galutinis rezultatas, o tai, kas vyksta „tarp“.
„Mano žmona Laura prieš kokius keturis metus iškėlė užduotį fotomenininkui – nufotografuoti „chirurgo prakaitą“. Žinoma, perkeltine prasme. Irmantas kelis mėnesius vaikščiojo į operacinę, fotografavo mus pasiruošimo etapuose, bandydamas pagauti tą būseną,“ – pasakoja S. Vikšraitis.
Šis pasirinkimas – sąmoningas atsisakymas rodyti tik nušlifuotą plastinės chirurgijos vaizdą, kuriame matomas rezultatas „prieš ir po“.
Vietoj to pasirenkama tai, kas lieka už uždarų durų: šešias valandas tiksintis laikrodis, prie miegančio žmogaus palinkęs gydytojas, akių kalba ir judesių sinchronas.
S. Vikšraitis pripažįsta, kad jį labiausiai nustebino ne portretai, o operacijos detalės:
„Ten matosi, kaip žmonės susikaupia ir dirba vienu ritmu – atrodo, kad visi kartu galvoja ir kvėpuoja. Man labai patiko tos nuotraukos, kuriose užfiksuotos kūno detalės: į jas nebežiūri kaip į anatomiją, jos tampa meno objektais, estetiška forma.“
Ypatingą atmosferą parodoje kuria specialiai įrašytas operacinės garso takelis. Lankytojai gali girdėti narkozės aparato ritmą, monitorių signalus – tai leidžia fiziškai pajusti įtampą, kurioje dirbama.
Čia chirurgas nėra tik procedūros vykdytojas.
Jis yra žmogus, esantis pačiame atsakomybės centre.
Kita pusė – kūryba be taisyklių
Tuo pačiu metu chirurgas atsiveria kitoje plotmėje. Jei darbe viską diktuoja griežtas protokolas, prie drobės atsiranda erdvė absoliučiai laisvei. Ši aistra gimė daugiau kaip prieš du dešimtmečius mamos tėviškėje.
„Atsimenu, buvo spalis – aplinkui klevai tiesiog liepsnojo rudai geltonomis spalvomis. Kadangi buvau gavęs dovanų senų teptukų paletę ir nusipirkęs dažų, grįžęs po savaitgalio namo nusprendžiau tą vaizdą perkelti ant drobės. Taip gimė mano pirmasis paveikslas – „Liepsnojanti sodyba“ – prisimena S. Vikšraitis.
Nors tapyba jam yra poilsis, požiūris į ją laikui bėgant keitėsi.
„Pradžioje tai buvo tarsi lengvas žaidimas, atgaiva po darbų. Vėliau atsirado atsakomybė – norisi, kad darbas būtų geras, todėl kartais jį taisai, pertapai.“
Visgi esminis skirtumas tarp operacinės ir studijos išlieka:
„Operacinėje tu eini su planu, kurį privalai įvykdyti pagal medicinos dėsnius. Tapyboje aš esu neprofesionalas, todėl čia man nėra jokių taisyklių. Tapau iš pajautimo. Kitą kartą sumaišau dažus ir gaunasi visai kita spalva, nei tikėjausi, bet aš ją pritaikau. Tai yra visiškas išsilaisvinimas.“
Šis meninis pajautimas nepastebimai persikelia ir į profesinę sritį. S. Vikšraitis įsitikinęs, kad plastinėje chirurgijoje estetikos pojūtis yra būtinas:
„Gali būti puikios siūlės, bet jei formos „šlubuoja“ – darbas nebus geras. Tuo skirtingų chirurgų darbai ir skiriasi.“
Tapyba čia nėra atsitiktinis užsiėmimas. Idėją jis nešiojasi ir brandina kelias savaites, o jai subrendus, pats darbas gimsta greitai – per kelias dienas.
Šis poreikis kurti be rėmų ateina iš vaikystės Giruliuose, kur jis augo gamtoje, apsuptas laisvės.
„Aš nepripažįstu rėmų – niekada negaliu būti juose uždarytas.“
Daug kam gali atrodyti, kad tokioje profesijoje kūrybai nelieka laiko. Tačiau realybė paprastesnė – laikas atsiranda tam, kas yra svarbu.
Patirtis, o ne tik vaizdas
Paroda Kaune žiūrovą kviečia ne tik pamatyti, bet ir patirti. Rengiamas performansas tampa gyvu kūrybos tęsiniu, leidžiančiu pamatyti meną kaip vyksmą „čia ir dabar“.
Kartu pristatomas ir S. Vikšraičio tapybos darbų albumas „Gyvenu gyvenimą, kaip jį įsivaizduoju“ – daugiau nei 20 metų kūrybos kelio vizualinė istorija.
Paveikslai čia atsiskleidžia ne kaip katalogas, o kaip gyvos erdvės dalis – interjeruose, kuriuose jie iš tiesų gyvena.
Vienas žmogus, dvi pusės, viena istorija.
Šis pasakojimas nėra apie pasirinkimą tarp dviejų kelių, o apie galimybę jų neatsisakyti.
Pomėgis nebūtinai turi tapti profesija, tačiau jis papildo žmogų – neleidžia jam tapti „sausam“.
Operacinėje matome tik dalį meistriškumo.
Visa kita atsiskleidžia ten, kur atsiranda gebėjimas žiūrėti be išankstinės nuomonės.
Ir galbūt būtent ten prasideda tikrasis žmogus – ne tik tai, ką jis daro, bet ir tai, ką jis kuria.
