Joninės – viena seniausių ir paslaptingiausių švenčių mūsų kultūroje. Nors daugeliui šiandien tai asocijuojasi su naktiniais koncertais, vainikėlių plukdymu ar šašlykais gamtoje, tikroji Joninių (arba Rasų) prasmė yra kur kas gilesnė. Tai – gamtos ciklų, žmogaus ryšio su žeme ir dvasinio atsinaujinimo šventė, turinti šaknis dar pagonybės laikais.
Saulės viršūnė – metų lūžio taškas
Joninės švenčiamos birželio 23–24 d., kai gamtoje vyksta vasaros saulėgrįža – ilgiausia diena ir trumpiausia naktis metuose. Tai laikas, kai saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje, o paskui pradeda kelionę žemyn. Ši riba nuo senų laikų buvo laikoma energetiniu virsmu, kuomet gamta, tarsi įkvėpusi pilnus plaučius, ima pamažu ruoštis rudeniui.
Šis virsmas – ne tik gamtos, bet ir žmogaus vidinės brandos simbolis. Tai laikas, kai verta sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą, paleisti tai, kas nebetarnauja, ir pasitikti naują etapą – su šviesa, ryžtu ir dėkingumu.
Rasos šventė: lietuviškoji Joninių versija
Prieš krikščionybės atėjimą, ši šventė Lietuvoje vadinta Rasomis. Tai buvo gamtos vaisingumo, gyvybės ir harmonijos šventė, glaudžiai susijusi su apeigomis, kurios padėdavo stiprinti ryšį tarp žmogaus, žemės ir dangaus.
Per Rasas:
- rinkta rasa – tikėta, kad ji turi gydančių galių;
- aukojama deivei Laimai, prašant laimės ir derliaus;
- plukdomi vainikai, kad atskleistų merginų ateitį;
- kuriami laužai, kurie simbolizavo Saulės galią ir apsaugą nuo tamsos jėgų.
Ši šventė buvo bendruomeniška, pilna giedojimų, žolynų rinkimo, apeiginių šokių ir dainų. Viskas buvo daroma su pagarba gamtai ir jos ritmui.
Ugnis – apsaugos ir gyvybės simbolis
Laužas per Jonines nėra tik graži tradicija. Jis simbolizuoja Saulės šviesą, apsaugą nuo blogio, gyvybę. Ugnis buvo laikoma šventa – jos negalima buvo užgesinti bet kaip. Žmonės šokdavo aplink ją, valydavosi ugnies dūmais, tikėdami, kad taip apsisaugos nuo ligų ir nelaimių.
Šokimas per laužą – tai ne tik pramoga. Tai – apeiginis veiksmas, simbolizuojantis atgimimą, jėgos įgavimą ir senų dalykų paleidimą.
Stebuklinga gamtos naktis
Joninių naktis nuo seno laikyta stebuklinga. Tikėta, kad tą naktį:
- žydi paparčio žiedas – neįtikėtinas, paslaptingas reiškinys, kurio ieškojo tik drąsiausieji;
- žolynai įgauna gydomųjų savybių;
- gyvūnai ir net akmenys gali prabilti;
- atviri dangaus ženklai – regėjimai, sapnai ar net sutikti žmonės galėjo lemti ateitį.
Ši naktis buvo laikoma riba tarp matomo ir nematomo pasaulio – laikas, kai žmogus gali pasikalbėti su gamta, išgirsti jos ženklus ir atrasti atsakymus į vidinius klausimus.
Joninių prasmė šiandien
Šiandien Joninės dažnai pavirsta tiesiog pramoga su muzika, maistu ir fejerverkais. Tačiau vis daugiau žmonių grįžta prie šventės esybės – leidžia laiką gamtoje, kuria laužus, pina vainikus, žiūri į dangų ir ieško ryšio su savimi.
Tikroji Joninių prasmė – būti gamtoje, jausti jos ritmą, atsinaujinti. Tai proga sustoti, padėkoti už tai, ką turime, ir su viltimi žengti į likusią metų pusę.
