Vasaros atostogos, vasaros kelionė, vasaros stilius – išgirdus žodį „vasara“ į galvą šauna daugybė nuo jos neatsiejamų dalykų. Ir, žinoma, kas gi kitas į mintis prašosi žiūrint į rausvus saulėlydžius, pėdas smėlyje ir laimingas poreles ištuštėjusiame mieste, jei ne paslaptingasis ir mitais apipintas vasaros… romanas.
Vieniems vasara neįsivaizduojama be ežerų, kitiems – be draugų kompanijos, o tretiems – be aistringo vasaros romano. Tik jau nesakykit, kad nė karto pažiūrėjusios kokią nors vasarišką romantišką dramą nepasvajojot apie karštą, gyvenimą aukštyn kojomis apverčiantį vasaros romaną. Tokį, apie kurį pasakosit visoms draugėms, pagal kurį nuo šiol vertinsit visus vaikinus ir prisiminsit kaip šilčiausią ir daugiausia neįtikėtinų emocijų dovanojusį nuotykį. Tokių istorijų ekrane siužetai panašūs: tylenė nusprendžia atostogauti viena ir ją pastebi gražiausias paplūdimio/viešbučio/naktinio klubo vaikinas, jų meilė įsižiebia greičiau nei fejerverkai Naujųjų naktį, jie kartu palydi visus saulėlydžius ir, atrodo, jų meilė niekada nesibaigs. Gaila, kad tai – tik scenaristų sukurta iliuzija.
Atostogos baigiasi, įdegis nublunka, saulę keičia lietus, o vasaros romanas baigiasi arba įgauna visai kitas spalvas. Nerūpestingam lakstymui laiko nebelieka, prasideda mokslų, darbo sezonas, įsimylėjėliai išvažiuoja į savus miestus traukinių stoty prisiekę kasdien susiskambinti, nuolat susirašinėti ir kas antrą savaitgalį pasimatyti.
Jų planas galioja maždaug mėnesį. Paskui atsiranda neatidėliotinų reikalų, gaila leisti santaupas bilietams, o nuolat kalbėti apie vasaros prisiminimus pasidaro nebe taip šilta. Tai štai taip ir numiršta standartinis vasaros romanas. Arba, jei porelė santykius išsaugo, atsiranda daugiau kasdienybės, rūpesčių, netgi pykčių (o dieve, kodėl vasarą viskas taip paprasta?!) ir meilė iš aistringo susižavėjimo pavirsta į daug pastangų ir darbo reikalaujančius santykius. Stebuklų nebūna, meilės vasara amžinai nesitęs.
Tai ko gi aš čia taip pesimistiškai apie vasaros romanus? Ne pesimistiškai, o realistiškai, mielosios. Taip rašau todėl, kad jau žinau, kad žodžiai „vasara“ ir „amžinai“ dažniausiai nerašomi viename sakinyje. Ir dar žinau, kad nors ir kokią patirtį čia žarstyčiau, kol gyvenimo nepatirsite savu kailiu, kitų istorijos ir patarimai jums – nė motais. Bet kuo daugiau tų istorijų būsit išgirdusios, gal lengviau susitvarkysit su savosiomis?
Todėl tikrai nenoriu sakyti, kad dabar reikia užsidėti juodus akinius ir visą vasarą nė akies krašteliu nepažvelgti į vaikinų pusę, nes, kam pradėti, jei vis vien pasibaigs?!
Žinoma, pradėti, tačiau šį žaidimą, kaip ir visus kitus, žaisk tik pagal taisykles. Gyvenime, tikriausiai, jums teks bendrauti su įvairiausio plauko vaikinais, su vienais – artimiau, su kitais, kad ir kaip trokši, suartėti nepavyks. Tačiau kiekvienas jų – savotiška ir neįkainojama pamoka. Aklai įsimylėjęs stovyklos draugas išmokys, kad esi nuostabi su visais savo trūkumais ir baimėmis. Blogiukas, dėl kurio nemiegosi naktimis, liesi ašaras, tačiau vos jam pamojus pirštu bėgsi lyg akis išdegusi – kad aistra turi savo kainą, ir kas greit įsižiebia, greit ir užgęsta. O vasaros romanas gali tau daug duoti, kad ir kaip trumpai jis truktų. Tik prieš klimpdama į jį nepamiršk, kad tokios jo taisyklės – daug, spalvingai, bet, deja, dažniausiai trumpai.
Ir tikrai nereikia galvoti, kad vasaros romanai gimsta tik dėl perkaitusiuose kūnuose verdančių hormonų ir noro tiesiog su kažkuo linksmai pasibūti. Niekas nesako, kad vasaros romanai negali išaugti į visą gyvenimą (ar bent jau porą sezonų) trunkančią meilę, tačiau dažniausiai tokie romanai – tik atostogų suvenyras, kurį pasidėsi į atsiminimų skrynią. Tačiau reikia ir jų! Gyvenimas būtų labai nuobodus, jei pasiliktume tik su pirmuoju variantu. Kas, jei geriausia drauge galėtų tapti tik pirmoji smėlio dėžėje sutikta mergaitė, jei visą gyvenimą galėtume turėti tik vieną hobį, keliauti tik į vieną šalį, o mylėti – tik vieną pirmiausiai pamatytą vaikiną, nesvarbu, kas jis ir koks jis?
Bendravimas, pažinimas, žmonių santykiai – tai nuspalvina pilkiausią kasdienybę, o kiekvienas sutiktas žmogus mumyse palieka dalelę savęs. Ką su ja darysim – išmesim per tvorą, ar atidžiai tyrinėsim, kol atrasim kažką vertingo – mūsų reikalas. Vasaros romanai – iš savęs nei geri, nei blogi, nei klastingi, nei audringi, nei skaudūs – tik tu pati juos nuspalvini taip, kaip labiausiai trokšti. Tačiau, kad ir kas šią vasarą laukia, atmink, joks vaikinas ir jo vilionės neaplenks geriausio romano, kokį gali patirti per gyvenimą. Tai kvapą gniaužiantis romanas su savimi. Jo pirmiausia ir linkiu!
Prasidėjus vasarai paštininkas tikrai nepasibels ir neatneš tobulų atostogų plano ar žemėlapio, kur tuščiausi paplūdimiai, gražiausi vaikinai ir skaniausi ledai. Šią vasarą, kaip ir visas tavęs laukiančias, turėsi susikurti pati. O jei kiekvieną rytą kelsiesi su mintimi, kad vasaros romanui tau liko du mėnesiai ar dvi savaitės, rudenį pasitiksi nei laiminga, nei pailsėjusi. Ir gražiausią iškylą gali sugriauti lietus. Ir niūriausią vasarą gali sušildyti netikėta pažintis. Tik va, pikta, kad nežinia, ar šią vasarą ji laukia. Nepamiršk kremo nuo saulės, keleto įdomių knygų, neišsenkančių ledų atsargų, o visa kita – likimo valioje.
