Geriausias konfliktas yra tas, kuris gimė mintyse, bet realybėje neprasidėjo, nes buvo taikiai išspręstas dar prieš paskelbiant kovinę padėtį. Tačiau tai pavyksta labai retai, daug dažniau užtenka vieno degtuko brūkštelėjimo ir susilaikyti nuo piktų komentarų pasidaro neįtikėtinai sunku: pasipila kaltinimai, keiksmai ir įžeidžiantys žodžiai, kuriuos įsiūčiui praėjus norisi susigrąžinti.
Gaila, bet žodis – ne žvirblis, todėl psichologai ir santykių ekspertai pataria apėmus pykčiui kuo greičiau nustoti kurstyti ugnį. Mama ir vėl neišleido į draugo organizuojamą vakarėlį, o draugė išdavė tavo paslaptį… Tai kaip galima nesiusti ir neišsakyti visko, ką galvoji? Pasirodo, galima, dar daugiau – yra būdų, galinčių padėti tinkamai išsakyti negatyvias mintis ir taikiai pasiekti savo.
Bet prieš tai išsiaiškinkime, kodėl reikia mokėti pykti. Ar negalima tiesiog išsirėkauti ir gyventi toliau, arba apsimesti, kad viskas gerai? Ir vienas, ir kitas sprendimas yra du labai blogi kraštutinumai. Išsirėkus ir išsikeikus gali prarasti artimus žmones, o nuolat užgniauždama pyktį gali pratrūkti taip, kad gėda bus prisiminti ir tau, ir aplinkiniams. Moksliniai tyrimai rodo, kad merginos yra linkusios nuryti kartėlį, atleisti jas išdavusiems vaikinams arba apsimesti, kad viskas gerai. Tačiau tai nėra teisinga reakcija, nes slopinamas pyktis gali sukelti daug sveikatos problemų ir pasireikšti fiziniais skausmais, migrena, apetito trūkumu, nepilnavertiškumo jausmu. Žmonės, linkę užgniaužti pyktį, praranda pasitikėjimą savimi ir net savo tapatybę, taigi pykti ne tik reikia, bet ir būtina. Svarbiausias vardiklis pykstant yra orientuotis ne į kitą, o į save. Perskaitei teisingai, psichologai tikina, jog konfliktai kyla ne todėl, kad kitas pasielgė netinkamai, o todėl, kad į jo poelgį mes nutarėme reaguoti pykčiu.
BARNIAI SU VAIKINU
Bet kokia gražiai prasidėjusi draugystė gali greitai baigtis, jei partneriai nemoka tinkamai pyktis. O tu juk svajoji apie „ilgai ir laimingai“ ir nenori, kad taip nutiktų, tiesa? Tokiu atveju turėtum susitaikyti su mintimi, kad pykčių tarp judviejų kils. Tu gyveni ne stebuklingoje pasakoje, o žemėje, kur žmonės gauna blogus pažymius, kartais dirba nemėgstamus darbus ir turi plauti indus, taigi konfliktų kyla kiekvienoje poroje. Kaip juos spręsti? Kad ir kaip skaudžiai tai nuskambėtų, pirmiausia, tau teks išmokti nerėkti. Kitas asmuo gali automatiškai blokuoti gaunamą informaciją iš spygaujančio ir seilėmis besispjaudančio žmogaus, todėl supykus rekomenduojame labai banalų dalyką – įkvėpti ir suskaičiuoti iki dešimt, pagalvoti, ar tikrai verta pykti, ar nėra būdų konfliktui išvengti. Ne, tikrai nesiūlome pataikauti vaikinui, bet savo jausmus ir principus reikėtų apsvarstyti ne mūšio lauke, o kiek atitolus nuo jo.
Jautiesi įskaudinta? Taip ir pasakyk. Nekaltink vaikino ir nevartok tokių sakinių, kaip „tu ir vėl nepadarei, ko prašiau“, „tu nevykėlis“ arba „tu niekam nepatinki, nes esi piktas“. Geriau vartok „aš“ ir sakyk „aš labai nusiminiau, kad neišpildei savo pažado“ arba „man buvo gėda, kad rėkei ant tos padavėjos“. Tokia sakinio konstrukcija padės išsakyti jausmus, bet nekaltins kito žmogaus, todėl po kivirčo ar jo metu vaikinas pagalvos, kad nenori tavęs liūdinti ir galbūt kitą kartą elgsis kitaip. Jei nuolat jį kaltinsi, jis ims gintis arba pradės kaltinti tave. Įsisuksite kaip peliukai rate, o viskam pasibaigus, jausitės įskaudinti ir nelaimingi. Norint tinkamai pyktis su antrąja puse, gali praversti žinios apie vaikinų ir merginų skirtumus. Pavyzdžiui, kad merginos sprendžia problemas nieko nelaukusios ir kalbėdamos, o vaikinai susidūrę su sunkumais turi ramumoje ir tylumoje viską apgalvoti. Susipykus jis nori išeiti į kitą kambarį apsvarstyti ką išgirdo. Leisk jam.
DRAUGIŲ KONFLIKTAI
Pyktis ir apmaudas dažniausiai kyla todėl, kad tikime žinančios, kaip reikia elgtis visose situacijose, o jei matome, kad draugė elgiasi kitaip arba nesutinka su mūsų nuomone, ima kaltis ragiukai, iš ausų garuoti dūmai. Ar tikrai verta pyktis su drauge? Susinervinai, kad ji neįvertino tavo pastangų geriau mokytis ir, kai išgyvenai dėl gauto penketo, leptelėjo, kad neturi teisės tikėtis daugiau, jei nesimokei? Pyksti, kad ji nepasirodė tavo gimtadienyje, nors žadėjo atvykti? Taip, tu gali pradėti siaubingai siusti, bet gali pabandyti įsijausti į jos situaciją. Galbūt jos elgesį ar žodžius išprovokavo tam tikra tavo intonacija ar neseniai žengtas netaktiškas žingsnis? Galbūt jos mažasis broliukas susirgo ir jai prireikė juo rūpintis? Situacijų gali būti įvairių, tad net ir supykus rekomenduojame nepradėti smerkti. Pirmiausia, kaip ir visais kitais pykčio atvejais, pakvėpuok ir įsijausk į kito žmogaus situaciją, bet jokiu būdu nepradėk kaltinti savęs ir nepamiršk, kad dėl konfliktų dažniausiai šiek tiek būna kaltos abi pusės.
Įžeidei draugę ir jūs susipykote? Jei jautiesi kalta, nebijok atsiprašyti, nes pripažinti suklydus nėra gėdinga, tai tikrai neparodo, kad esi silpnesnė ir todėl nusileidi kitam. Atsiprašyti ir pripažinti klaidą moka tik stiprūs ir tvirti žmonės, tad skambindama ar eidama pasakyti „atleisk“ didžiuokis savimi.
NETEISYBĖ MOKYKLOJE
Kivirčai su mokytojais dažniausiai kyla dėl nepaklusnumo normoms ir taisyklėms. Pavyzdžiui, pavėlavai į pamoką, o mokytoja tavęs neįleido ir įrašė „n“ raidę. Siunti ant mokytojos ir visą likusį laiką dedi ją į šuns dienas – ji sugadino tau rytą; dar daugiau, dėl tos „n“ vakare teks aiškintis su tėvais, nes ji šią savaitę nebe pirma. Taip, tu gali nekęsti mokytojos, tačiau dėl tokio mokytojos sprendimo kalta tu pati. Juk puikiai žinai, kad kiekvieną vakarą iki išnaktų naršai internete, o ryte žadintuvui tave prikelti yra „misija neįmanoma“. Sprendimas tik vienas – daugiau nebevėluok.
Nei vėlavimas, nei „n“ raidės tau nesuka galvos, bet viena mokytoja yra „užsisėdusi“ ir nuolat raito penketus? Tokioje situacijoje nuoširdus pokalbis gali nepadėti, galbūt kokį kartą mokytoją apkalbėjai ir ji išgirdo, o gal jai tiesiog nepatiko tavo veidas? Vienintelė išeitis yra bandyti sužavėti ją savo protu. Užsirašyk pas korepetitorių, pasimokyk papildomai ir savo žiniomis nušluostyk mokytojai nosį.
KONFLIKTAI SU TĖVAIS
Jeigu susipykai su mama ar tėčiu, tai nereiškia, kad tapote amžinais priešais. Tėvai tave myli ir nori geriausio, tik kartais tai meilei reikšti pasirenka netinkamus būdus ir elgiasi su tavimi kaip su vaiku, o tu jau seniai nebe vaikas, tiesa? Išduosime paslaptį, kai tau bus 35-eri, tėvai vis dar laikys tave mažyte ir mokys gyventi. Žodžiu, elgsis panašiai, tik neturės tiek daug galios. Bet tu gali situaciją pagerinti – netrankyk durų, nerėkauk, kai negauni to, ko nori, ir kalbėk ramiu tonu bei argumentuotai. Nepavyko ir vis tiek susipykote? Galbūt šiek tiek esi kalta ir tu pati, todėl reikėtų nusileisti ir atsiprašyti. Daugelis žmonių bijo nusileisti. Kaip ten sakoma? Baubus užsiauginame patys? Bet mama juk ne baubas ir jos atsiprašyti neturėtų būti sunku. Jei nė vienas iš konflikto narių nenusileidžia, klausimas neišsprendžiamas ir tos pačios problemos nuolat kartojasi. Taigi specialistai siūlo remtis mintimi: „o kas pirmas liausis pyktis, jei ne aš?“ O geriausia, kad gebėjimas atsiprašyti ir atleisti augina tave kaip asmenybę. Mama arba tėtis tave įžeidė, todėl atsiprašyti tikrai neketini? Taisyklės tokios pačios kaip ir su vaikinais. Kalbėk, nerėk ir pasakyk, kaip jie privertė tave jaustis. Tėvai – ne šešiolikmetis berniukas, tikrai supras tave, ir įvertins, kad gali su jais kalbėti kaip subrendusi jauna mergina.
JEI SUSIPYKAI SU KOLEGA
Kai pajunti, kad pyksti ant kito žmogaus, imi vadovautis „juoda arba balta“ logika, tiksliau sakant, tas žmogus tampa blogas ir nieko neišmano, o tu tampi gera ir viską žinai. Gal taip ir yra, bet dėl tokio vertinimo geriau su kolega sutarti nepradėsi. Ką pirmiausia reikia padaryti? Pabandyti suvokti, kodėl konfliktuoji su kolege. Galbūt, tavo nuomone, ji dirba mažiau, bet uždirba daugiau? Ją mėgsta vadovas? Ji žino, kaip gauti ko nori, ir jau buvo kartą paaukštinta? Ar neatrodo, kad problema ne joje, o tavyje? Jei taip, keisk požiūrį ir nustok pavydėti, galbūt kai kuriose situacijose pabandyk imti pavyzdį iš jos. Tai skamba kaip pats atgrasiausias dalykas gyvenime? Tada pabandyk nekreipti į ją dėmesio ir tiesiog toleruok kolegę, o svarbiausia, nepradėk kivirčų pati ir nebūk piktesnė nei turi būti. Pyksti ne tu, o ji? Nepulk savęs kaltinti, jei tapai karštakošės kolegės auka, gal ją paliko vaikinas, o ji neturėjo kur išlieti savo pykčio? Kitą dieną virtuvėje užkalbink bendradarbę ir pasiteirauk, kas tą dieną jai buvo užėję. Tavo rūpestis bei ramus tonas privers ją suklusti ir galbūt kitą kartą savo emocijų ant tavęs ji nebeišlies?
