Vilnietė Nadežda Rydliova (21) į Londoną atvažiavo nemokėdama anglų kalbos, neturėdama jokio plano ar darbo pasiūlymo. Tiesa, visada žinojo, kad jos rankos laikys teptukus, o vietoje drobės pieš ant žmonių veidų. Atvykusi į svajonių miestą ji per dvejus metus savarankiškai išmoko vizažo paslapčių ir tapo „Instagram“ 72 tūkstančių sekėjų turinčia grožio tinklaraštininke, labiausiai žinoma Rusijoje, Amerikoje ir Ispanijoje. Jos makiažai tapo programėlės MSQRD kaukėmis, o darbdaviu – pats „Facebook“.
Londonas – dažna talentų stotelė, tad ir mūsų herojų gyvenimai labai dažnai pasisuka šia kryptimi. Tiesa, Nadia buvo didžiausia avantiūristė ir išskrido į šią salą kišenėje turėdama tik ilgai brandintą svajonę. Ir jeigu sutiktume su mintimi, kad svajojančių žmonių gyvenimas yra labai spalvotas, šios merginos kasdienybė prilygtų jos kuriamoms ryškiausioms kaukėms. „Ateitis priklauso tiems, kurie tiki savo svajonių grožiu“, – neskubėdama, pasiryžusi interviu kalbėtis lietuviškai, pradeda raudonplaukė.
GALĖJAU TIK PASISVEIKINTI
Nors dabar gyveni Londone, mokyklą baigei Vilniuje, o tavo gimtoji kalba – rusų. Kurią šalį vadini namais?
Žinoma, kad Lietuvą. Mano tėvai – lietuviai, jie visada gyveno Vilniuje, tik aš kažkaip gimiau Rusijoje (juokiasi). Prieš dvejus metus baigiau Vilniaus Santaros gimnaziją ir iškart išvykau gyventi į Londoną. Iš tiesų tai buvo šiek tiek spontaniškas sprendimas. Iš anksto nelaikiau specialių egzaminų, neplanavau studijuoti užsienyje, tiesiog norėjau išvažiuoti. Mamai mano išvažiavimas į niekur neatrodė toks romantiškas sprendimas, ją ramino tik tai, kad ten manęs laukė draugas. Iki šiol gyvename su juo ir kartu siekiame svajonių Anglijoje.
Atvažiavai, išsispausdinai gyvenimo aprašymą ir išėjai ieškoti darbo?
Taip, iškart pradėjau darbo paieškas. Esu iš paprastos šeimos, atsivežtų santaupų būtų užtekę gal mėnesiui, tad nebuvo kada laukti. Tuo metu draugas čia studijavo, neturėjo darbo, tad nebūtų galėjęs man niekuo padėti. Tuojau pat turėjau nuo kažko pradėti. Reikia paminėti, kad atvažiavusi angliškai mokėjau tik pasisveikinti (juokiasi). Dėl to darbo paieškos buvo sunkios. Visi džiaugėsi, kad moku rusiškai, tačiau nebuvo patenkinti dėl prastų anglų kalbos žinių… Labai norėjau gauti darbą prabangioje „Harrrods“ parduotuvėje, tad per darbo pokalbį prižadėjau jiems sparčiai tobulėti ir mokytis. Žinojau, kad už mane niekas nieko nepadarys… Jie manimi patikėjo, galbūt akyse įžvelgė užsidegimą. Savo pažadą tesėjau – po pusmečio galėjau kalbėti angliškai, o po metų jie manęs nebenorėjo paleisti (juokiasi).
Kodėl norėjai taip greit išeiti? Juk darbą gauti buvo nelengva…
Visada žinojau, kad tai – tik tarpinė stotelė mano gyvenime. Reikėjo patirties, kad galėčiau susipažinti su žmonėmis, kad labiau išmokčiau kalbos. Per pirmuosius metus pripratau Anglijoje ir pradėjau galvoti, kaip pradėti siekti savo svajonės. Nebenorėjau laukti ir dirbti atsitiktinius darbus, mintyse matydama save kitur. Grįžusi vieną vakarą namo pasakiau vaikinui: „Viskas, noriu dirbti savo srityje. Rytoj išeinu iš darbo!“
MEILĖ MAKIAŽUI
Kaip tuo metu įsivaizdavai tą „savo sritį“? Ką norėjai veikti?
Svajonėse visada save mačiau kaip stilistę-vizažistę. Mano mama kirpėja, tad aš dažnai sėdėdavau šalia jos ir žiūrėdavau, kaip daro šukuosenas. Kartodavau jai, kad užaugusi taip noriu puošti žmones, o mama pristabdydavo sakydama, jog tai – ne pats geriausias darbas. Iš tikrųjų Lietuvoje kirpėjams sudėtinga: konkurencija didžiulė, o darbas, nuolat stovint ant kojų, išvargina. Nusprendžiau, kad noriu kažko daugiau, nei būti plaukų stiliste. Būdama vienuolikos ar dvylikos metų, namuose jau pradėjau dažytis (juokiasi). Ir mama niekada man nedraudė! Jeigu ne ji, galbūt iki šiol nebūčiau savęs atradusi. Pasakydavau, kad reikia mėlynų šešėlių, ir, iškrapščiusios taupyklę, eidavome į parduotuves jų ieškoti. Pirkdavome pačius pigiausius, bet tuometiniams eksperimentams jie puikiai tiko. Dažydavau drauges stovyklose, gimtadieniuose ar prieš vakarėlius. Visos žinojo, kad tai – mano gyvenimas.
Ar vyresnėse klasėse tėvai nebandė tavęs įkalbėti studijuoti kitos specialybės, o [-[6]-] daryti laisvalaikiu?
Dešimtoje klasėje tėtis man pasiūlė susirasti rimtą specialybę, studijuoti universitete ir gauti diplomą, nes jo gali prireikti. Jau tada nemačiau prasmės švaistyti ketverius metus dėl popieriaus, kurio turbūt nepanaudosiu. Neįsivaizdavau, kokią specialybę galėčiau studijuoti, nes turėjau tik vieną aistrą – makiažus. Tuomet sugalvojau kompromisą – nuvažiuosiu į Londoną ir ten studijuosiu dizainą. Tačiau po pusmečio gyvenimo Anglijoje, pabendravusi su čia dirbančiais žmonėmis, susidėliojau mintis. Visi jie kartojo, kad tai – mano gyvenimas, ir, jeigu diplomo reikia ne man, bet tėvams, jis bus nieko vertas. Reikia pagaliau išbandyti save vizažo srityje.
Kaip tik tuo metu Rusijoje vyko makiažo konkursas – surizikavau užsiregistruoti. Tik vėliau pamačiau, su kokiais profesionalais iš visos Europos teks rungtis, bet nebeturėjau kur dingti. Buvau netoli finalo, tačiau toliau dalyvauti neturėjau kompetencijų. Labai gerai supratau, ko dar nemoku, kokias žinias turiu gilinti ir ko privalau išmokti. Kadangi jau buvau išėjusi iš darbo, nieko nelaukdama puoliau pati mokytis vizažo paslapčių. Vaikinas pasiūlė savo darbus pradėti kelti į „Instagram“. Tuo metu turėjau gal šimtą sekėjų…
SEKĖJŲ MINIA
Per kiek laiko tas sekėjų skaičius išaugo iki 72 tūkstančių?
Prieš pradėdama dirbti „Facebook“ turėjau gal 10 tūkstančių sekėjų. Kai apie mane parašė vienas rusiškas naujienų portalas, po kurio sekėjų skaičius dar paaugo. Po truputį žmonės ar kompanijos pradėjo perpublikuoti mano nuotraukas. Jeigu tai padaro žymus prekių ženklas, sekėjų skaičius kokiu tūkstančiu gali padidėti ir per naktį. Pavyzdžiui, garsi makiažo šepetėlių kompanija „Morphe Brushes“ perpublikavo keturias mano nuotraukas, ir kiekvieną kartą sekėjų skaičius padidėdavo triženkliais skaičiais. Bendradarbiavimas su žymiais tinklaraštininkais taip pat daug jų prideda. Kaip ir įspūdingas, neeilinis makiažas – žmonės komentuoja, žymi draugus, kviečia juos pažiūrėti. Pamato didelis srautas, o keletas procentų pradeda ir sekti.
Labai malonu, kai pas mano mamą atėjusios pasidažyti merginos parodo mano makiažo nuotraukas ir sako, kad norėtų tokio pat. Iš pradžių mama stebėdavosi, iš kur tos merginos žino jos Nadią, bet dabar jau priprato, kad tenka lygiuotis į mane (juokiasi). Visada pasižiūriu, kokių šalių žmonės mane seka – iš Lietuvos yra vos 4 procentai. Daugiausia – iš Rusijos, Ispanijos, Anglijos ir Amerikos.
Kaip tave susirado populiarios programėlės MSQRD kūrėjai?
Jau pradėjus internete publikuoti pirmuosius darbus pastebėjau, kad žmonėms patinka. Tuo metu neseniai pasirodžiusi programėlė MSQRD buvo kone kiekvieno jauno žmogaus telefone. Nusprendžiau paeksperimentuoti ir atkartoti keletą jų kaukių. Taip kilo avangardinių, išskirtinių makiažų idėja. Pamačiau, kad jie sulaukia žymiai daugiau dėmesio nei įprasti makiažai, nors juos daryti tenka dvigubai ilgiau. Vienoje nuotraukoje pažymėjau MSQRD kūrėjus ir jau po kelių minučių pamačiau, kad jie nori su manimi susisiekti. Pasirodo, mano darbus jie sekė ir anksčiau, buvo įtraukę į būsimų idėjų sąrašą. Nieko nelaukę paklausė, ar norėčiau pabandyti padirbėti kartu ir sukurti ką nors naujo.
Vasarį nuskridau į Minską – ten MSQRD kūrėjai buvo įsikūrę, kol dar nepriklausė „Facebook“. Nežinojau, kad jau vyksta derybos dėl jų perpirkimo. Susitikome, ir iškart gavau pasirašyti šūsnį popierių, kad neskleisčiau įmonės informacijos kitiems. Pasirašiau kontraktą ir kibome į darbus. Buvau jiems lyg šviežio oro gūsis – kasdien turėjau pateikti naujų minčių, krūvą idėjų. Kiekvieną dieną darydavau kaukes ant savo veido, tik, bėda, negalėjau kelti jų į savo profilį, kur sekėjai laukė naujų darbų. Buvo sunku suspėti daryti ir sau, ir jiems, ypač kai abiem atvejais turi sugalvoti ką nors unikalaus, ko niekas iki šiol nedarė. Tačiau kartu jaučiau, kad galiu žmonėms kažką duoti, nesu tokia kaip visi.
DARBAS SUSIRADO MANE
Pradėjusi bendradarbiauti su jais pamatei kitokį pasaulį?
Taip, prieš tai nemačiau nieko. Buvo namai, Londonas, darbas ir dar daugiau darbo… Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad dvidešimties skrisiu į JAV ir lankysiuosi pagrindinėje „Facebook“ būstinėje San Franciske ar pamatysiu jo įkūrėją Marką Zuckerbergą. Mano vaikinas – programuotojas, ir jis niekada nebūtų pasakęs, kad jo mergina, vizažistė, taip pat kada nors galėtų dirbti IT kompanijoje (juokiasi). Kodėl jiems turėtų manęs reikėti? Pasirodo, šiuolaikiniame pasaulyje bet kokia sritis yra susijusi su medijomis.
Išėjai iš darbo, kad galėtum siekti savo svajonės vizažo srityje. Ar bendradarbiaudama su MSQRD galėjai pragyventi?
Sutikau su jų pasiūlymu net negalvodama, ar man išeis užsidirbti. Priėmiau tai kaip progą plačiajai auditorijai parodyti savo gabumus. Turėjau santaupų pirmiesiems mėnesiams, tad bendradarbiaudama jų nespaudžiau piniginiais klausimais. Vėliau patys pasikvietė mane į Minską ir pasiūlė oficialų užmokestį – jis mane tenkino, tad viskas įvyko lyg pagal idealų scenarijų.
Dabar MSQRD programėlė nebėra atnaujinama. Viskas po truputį keliama į „Facebook“, ir jo naudotojų laukia labai daug naujovių. Per „Facebook Live“ transliacijas jau galima užsidėti MSQRD kaukių, Holivudo žvaigždės filmuoja savo vaizdo įrašus su jomis. Ne vieną tų makiažų nupiešiau aš – keista, bet labai malonu matyti jas ant kitų žmonių veidų.
Kaip atrodo tavo darbo kasdienybė? Juk nėra jokios darbo vietos ar biuro, kur turėtum prisistatyti ryte ir dirbti aštuonias valandas…
Atsikeliu septintą ryto ir nuo aštuonių pradedu dirbti. Žinoma, ne visada iš anksto turėdavau idėją. Dažnai būdavo, kad visą naktį sukdavau galvą, o ryte pabusdavau su mintimi: „Ką daryti? Jau viską, atrodo, nupiešiau!“
Idėjos ateina labai spontaniškai. Atsisėdi prieš veidrodį, pasiimi teptuką ir jis, atrodo, pats pradeda piešti. Sunku net nuspėti, ar šiandien bus įprastas makiažas, ar ekstravagantiška kaukė. Iš pradžių viską piešdavau ant savo veido, tačiau po kurio laiko „Facebook“ pradėjo prašyti tik skaitmeninių idėjos variantų. Taigi mano darbo vieta yra namai, o darbo įrankis – kompiuteris. Kaukes dabar kuriu „Photoshop“ programa, tad daugiausia laiko praleidžiu viena. Net pasiilgstu su kuo nors pasikalbėti. Tiesa, dabar daugiausia bendrauju su paštininku, nuolat man pristatančiu siuntinius (juokiasi).
VISI NORI DRAUGAUTI
Tapusi grožio tinklaraštininke turbūt gauni begales siūlymų bendradarbiauti?
Tiesa, kiekvieną dieną gaunu bent po dešimt žinučių su pasiūlymais išbandyti naują kosmetikos linijos produktą ar grožio priemonę. Buvo labai keista, kad pagaliau ne aš pati turiu pirkti naujienas, o jos pačios ateina pas mane. Žinoma, kompanijos taip siekia reklamos, bet man negaila parekomenduoti žmonėms kokybiškus, išbandytus ir patikusius produktus. Juk tam ir reikalingi tinklaraštininkai, kad profesionaliai pažvelgtų į naujieną ir pasakytų tuo nesidomintiems žmonėms, ar verta ją įsigyti. Bendradarbiauju su amerikiečių kompanijomis „Makeup Geek“ ir „Morphe Brushers“.
Parašo ir kiti tinklaraštininkai, kuriems patinka mano darbai, tačiau kartais labai sunku sugalvoti, ką galėtume drauge sukurti su kokia kūno rengybos (fitneso) trenere. Labiausiai džiaugiuosi pažintimi su viena pirmųjų ir žymiausių Rusijoje vaizdo tinklaraštininkių Liza (@Lizaonair), gyvenančia Amerikoje. Susitikome su ja Los Andžele ir kartu nufilmavome įrašą, kuriame ją paverčiau Liūtu karaliumi (juokiasi). Liza visada buvo mano idealas, ne vienus metus svajojau būti kaip ji, o štai kartu jau turime „Youtube“ įrašą, kurį žmonės peržiūrėjo net 100 tūkstančių kartų.
Ar pagalvoji, kur link norėtum pakreipti savo karjerą? Galbūt svajoji daryti makiažus televizijų laidoms, filmams, spektakliams?
Visada buvau toks žmogus, kuris nenori priklausyti nuo kitų. Žinoma, sekėjai yra pagrindiniai taisyklių diktuotojai, tad turi taikytis prie jų norų ir grožio suvokimo. Manau, ateityje jų įtaka ir galia tik augs. Tačiau nenorėčiau prisirišti prie šventinių makiažų darymo žmonėms, žurnalams ar laidoms. Tai įprasti ir dažniausiai vienodi makiažai, fantazijos praktiškai nelieka. O „Instagram“ yra ta vieta, kur gali parodyti, ką sugebi. Išlaisvinti savo fantaziją, pasitelkti originalią techniką, išbandyti dar nematytus stilius… Kitaip sakant, atskleisti savo vidų.
KURTI SAU LAIMĘ
Vaizdo tinklaraštininkai pasaulyje jau išgyvena iš savo veiklos. Ar įmanoma išgyventi iš savo „Instagram“ profilio?
Vizažistai uždirba iš reklamos internete, tačiau su „Instagram“ tai žymiai sunkiau nei su „Youtube“. Jeigu sekėjų turi kelis šimtus tūkstančių, kompanijų neabejotinai gali prašyti užmokesčio, nes įdėjai daug pastangų ir laiko, kad suburtum šią auditoriją. Pinigai nėra labai didžiuliai, bet pragyventi turėtų užtekti.
Po kelių mėnesių ir aš planuoju sukurti savo „Youtube“ kanalą. Bijau kamerų, bet labai noriu parodyti visą procesą, kaip gimsta mano makiažai. Noriu sujungti šias dvi platformas ir „Instagram“ profiliui sukurti pagreitintą filmuko, kurį publikuosiu savo kanale, versiją. Gaunu labai daug klausimų apie paskelbto makiažo darymą, eigą ir naudotas priemones, tad sugaištu, kol visiems atskirai papasakoju. Vienas vaizdo įrašas visiems sekėjams atsakys į kilusius klausimus.
Išsiskirti internete labai sunku. Paskyrų „Instagram“ ir „Youtube“ kasdien susikuria šimtai naujų tinklaraštininkų. Ko reikia, kad išsiskirtum ir patrauktum žmogaus dėmesį?
Nieko nebus, jeigu vieną dieną sugalvosi tapti tinklaraštininke ir viską darysi bet kaip. Nors gali atrodyti kitaip, bet čia nėra greito rezultato. Jeigu vaizdą nufilmuosi telefonu prieblandoje ir garsas bus prastas, jei nebūsi pasiruošusi ir trūks scenarijaus, sulauksi gal dešimties peržiūrų. Estetiškas vaizdas tiek nuotraukoje, tiek vaizdo klipe – svarbiausia detalė. Be to, svarbu turėti idėjų įrašams į priekį, kad naujų filmukų pateiktum reguliariai tuo pačiu laiku. Taip pat ir su nuotraukomis. Žmonės pripranta ir laukia, kada galės įvertinti tavo naują kūrinį. Svarbu jų neapvilti ir didžiausią dėmesį skirti kokybei.
Savo pavyzdžiu įrodei, Kad įgyvendinti svajonę galima ir neturint išsilavinimo, didelių pinigų, net gerai nemokant kalbos. O gal tau tiesiog pasisekė?
Visi žmonės skirtingi, ir priimant lemtingus sprendimus klausytis pirmiausia reiktų ne kitų, bet savęs. Mintyse susidėlioti visus pliusus ir minusus. Negali vieną rytą nubusti ir sakyti, kad dabar būsiu vizažistė. Turi apsvarstyti, ar iš tikrųjų esi tam tinkama. Ar turi polinkį piešti, derinti spalvas, ar sugebi kantriai siekti tobulo rezultato. Vizažo srityje yra didžiulė konkurencija, ir žmonės aplink sakys viską, kad tik nesiimtum šio amato. Tuomet ir reiktų pagalvoti, ar jie teisūs. O gal esi žymiai kūrybingesnė ir talentingesnė už juos?
Nesvarbu, kokioje srityje norėtum dirbti, jeigu mėgstamai veiklai jauti aistrą, nuolat apie tai galvoji, gali nevalgyti ir tik tuo užsiimti, – siek savo svajonės, ir kuo greičiau. Galbūt dabar tėvams neįrodysi, kad tai – perspektyvu, ir sekėjai ateityje sukurs dar ne vieną darbo vietą, bet savo užsispyrimu ilgainiui leisi suprasti, kad sugebėjai netradiciniu būdu susikurti savo laimę.
