„Nukirsti jai galvą! Nukirsti! – suriks Karalienė kovo 28 naktį mistiškajame Paberžės dvare, – nukirsti ir patiekti Alisą naktipiečiams“.
Pagal „Pasaka iš rūsio“ receptą sudaužyti kasdienybės lėkštes ir dubenis, paklaidinti susirinkusiųjų sąmonę siurrealistiniuose gyvos muzikos, avangardinio kino, šokiruojančių performansų perpildytuose dvaro labirintuose.
„Specialieji vaizdo efektai, kuriuos sukuria vandenyje tirpdomi nuskausminamieji, skiriami Luiso Kerolio migrenos priepuoliams atminti,“ – išduoda „Psilikono teatro“ virtuvės paslaptis šeimininkė Auksė Petrulienė ir lyg tarp kitko prasitaria, jog audiovizualinę istoriją „Šypsena tarp veidrodžio ausų“ įkvėpė keistas zuikių elgesys, būdingas pavasariniam jų poravimosi sezonui.
Kovo mėnesį zuikiai ima boksuotis, keistai šokinėti į viršų ir visas jų elgesys nepaaiškinamas jokiomis logiškomis priežastimis.
„Žydinčių rožių ir amžinai geriamos arbatos pasaulyje, tiesa glūdi anapus bet kokio realizmo, o daiktų išorė neturi būti painiojama su jų esme“, – konceptualiai nusiteikę avangardinio mados spektaklio „Virėjos mirtis“ budeliai galanda kūrybiškumo adatas ir peilius.
Gardžiuodamiesi būsimu renginiu funko muzikos karaliai – Pakas, Žilvinas Noruišis, Doomoostudio nusprendė pasisavinti Luiso Kerolio pasakojimo pagrindinę veikėją pačia žiauriausia ir tikriausia forma – kūrybiniu kanibalizmu, inovatyvia sielos eucharistija, taip svetimą paversdami savo kūnu, nauja kalorijų doze šokių aikštelėje.
„Kūryba privalo išsivaduoti iš bet kokių apribojimų, o eklektika gali tapti nauja menine kokybe,“ – iškėlęs galvą virš kinematografo aiškina prancūzų avangardo vėliavnešys Jean Cocteau, – „Velniop scenarijų! Kinas – tai daugybė spyrių į daugybę užpakalių – tiek šventų, tiek ir nelabai“.
Nebylūs manekenai, lygintuvai, siuvamosios mašinos, adatos ir smeigtukai – iš atsitiktinių vaizdų trečiajame dešimtmetyje konstruojami kino koliažai, įgarsinti gyvos akordeono ir pianino muzikos, nepaliks abejingų.
Gyvo veiksmo, lėlių, molio animacijos ir stop-motion technikos derinys sukrės ir džiugins vieno iš ryškiausių ir įtakingiausių čekų siurrealistinio kino kūrėjų – Jan Svankmajer filmų retrospektyvoje.
Balansavimas tarp nežemiškos baimės, liguistos paranojos, įkvėptos sapnų ir košmarų ir svajonių pasaulio, kuriamo iš animacijos ir gyvos vaidybos.
Sapnas, kurio logika suprantama tik jame esantiems – jame sapnuojantiems išrinktiesiems rūmų rūsyje gali virsti industriniu košmaru – industrial muzikos veteranų grupės Sala įjungtos sapnų mašinos, primins, kad šioje kreivų veidrodžių karalystėje vienintelis būdas išlikti gyvam – kurti.
Didžiulis būgnas, tiksintys laikrodžiai, spalvų ir formos susidūrimas, publika, nuplėšianti kaukes ir kostiumus. Tik taip įprasminama avangardinė kūryba – tai, kas visada priekyje.
Ji miršta vos tik pasirodžiusi. Tik po nakties išlikęs įspūdis, viena ar kita forma pasireiškia naujoje tikrovėje.
Specialus autobusas iš Vilniaus surinks visus pasiryžusius dalyvauti. Išgyvenusius parveš atgal.
