Riedučiai patentuoti Anglijoje, Šerloko Holmso laikais, XIX amžiuje. Nors manoma, kad dar prieš 500 metų iki riedučių atsiradimo, japonų super šnipai – nindzės – žaibo greičiu šliuoždavo savo priešų pilyse akmeninėmis grindimis, ant gudriai prie batų pritaisytų bambukinių lazdelių.
Riedučių pradininku galime vadinti Džeimsą Plimptoną, kuris Niujorke patentavo savo išradimą – keturrates pačiūžas su dviem ašimis. Dar vadinamas – “taburetes”.
Kiek vėliau atsirado figūrinis važinėjimas su riedučiais, kuris iki šiol yra populiarus Anglijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Australijoje.
Antroji riedučių populiarumo banga kilo Prancūzijoje praėjusio amžiaus pradžioje (XXa. pr.). Baigiantis Antrajam pasauliniam karui riedučių manija apėmė visą Vakarų Europą.
Dar 1916 metais feministės populiarino riedučių „sportą“, ne šiaip sau važinėdamos riedučiais, bet dar kartu priešais save strypu ridendamos statinės žiedą. Šiam važinėjimui buvo specialiai siuvamos suknelės (tada labai iššaukiančios, trumpos ir aptemptos).
Nuo XIX a. buvo statomi ir didžiuliai uždari maniežai, skirti važinėtis riedučiais. Vėliau dauguma maniežų buvo apleisti ir pamiršti.
Tačiau 80-aisiais praėjusio šimtmečio metais, prasidėjo “disko” era. Vien tik JAV tuo metu veikė apie 6 tūkstančius riedučių angarų, kuriuose grojo garsi muzika, buvo baras, dušas.
„Disko–roll“ – batai, kuriais važinėjo nemažai extreme kultūros pionierių. Jie turėjo platformą su 2 ašim prie kurių buvo pritvirtinti ratukai, ir pusiau kietą arba minkšta batą su stabdžiu priekyje. Šie riedučiai ne tik puikiai tiko šokiams, bet ir šuoliams per tramplinus.
Su jais buvo čiuožinėjama per turėklus ir daroma salto, tačiau važinėti nuo laiptų jie visiškai netiko. Kartu su riedučių sportu ir šokiais atsirado ir gatvės extreme stilius (street style).
Labai greitai šis naujasis stilius buvo paskelbtas „už įstatymo ribų“, atsirado specialūs ženklai, draudžiantys važinėti riedučiais. Triukai su riedlentėmis, riedučiais ir dviračiais, atliekami ne sporto salėje ir ne cirko arenoje, o tiesiog gatvėje, dažniausiai ant paminklų, prie bažnyčių, ant turėklų ir kitose centrinėse miesto vietose.
Šis jaunimo užsiėmimas labai greitai tapo didžiuliu galvos skausmu įstatymų sergėtojams, kiemsargiams ir miesto valdžios atstovams, apie tai buvo diskutuojama spaudoje ir parlamentuose.
Tada mėgstamiausia skate-komiksų tema būdavo tokia: gatvėje vyksta tikrų tikriausias kriminalas (vyras meta per balkoną uošvę, juodaodžiai neša vogtą televizorių, kažkas nusukinėja automobilio ratus), o pačiame įvykių centre stovi storas policininkas, nukabinėtas antrankiais ir lazdomis, ir laiko už apykaklės mažą berniuką su riedučiais. Štai kas yra tikrasis nusikaltėlis!
Vis tik valdžia buvo priversta plėsti bemotorio transporto zonas ir jose steigti specialius policininkų su riedučiais padalinius (patį didžiausią – Paryžiuje).
Gatvės stilius tapo pacifistinių ir ekologinių naujosios kartos idėjų įsikūnijimu. Jis skelbė naują požiūrį į nepriklausomybę, judėjimo laisvę. Dideli pinigai, kuriuos vakarų pramonė gaudavo iš bet kokio naujo jaunimo pomėgio, greitai pakeitė nuostatas apie važinėjimą riedučiais.
1995 metais amerikiečių korporacija ESPN gavo patentą ir leidimą rengti X-games. Tai tapo oficialiu gatvės stiliaus pripažinimu. Tada visiškai atskirtas gatvės stilius nuo riedučių sporto. Ir visgi iš kur jis atsirado?
Nauja beprotiška 90-ųjų metų riedutininkų era yra susijusi su “bleidų” (ratukinių pačiūžų) atsiradimu. Tai buvo riedučiai su kietu batu ir viena eile pritvirtintų ratukų.
Šie riedučiai atsirado Las Vegase, kur 1981 m. parodoje susitiko amerikiečių ledo ritulininkas Skotas Olsonas ir italas Džiuzepė Kavazinis – pačiūžų ir kalnų slidžių batų gamintojai.
Šie du žmonės sukūrė visiškai naują riedučių pavidalą, kurie turėjo išskirtines technines charakteristikas. Jais galima važinėti ir gatvių bordiūrais, ir laiptais, ir rampomis.
Per pastaruosius 10 metų riedučių gatvės stilius tapo be galo populiarus, atsirado nauji važinėjimo stiliai: inline skating, aggressive skating, group skating, slalom skating ir kiti…
