„Dėmesio, vairuotojai, kelyje „Le Manas – Paryžius” pastebėtas žmogus, vaikščiojantis autostrada. Būkite atsargūs! Jis vilki žalią striukę ir rankose turi mėlyną maišelį”, – pranešė radijas apie Giedrių. Vilniaus autostopo klubo (VAK) narys, įsėdęs į pakeleivingą automobilį, suprato – jis tas „laimingasis”, sutrukdęs Prancūzijos kelių eismą.
Dar septintame dešimtmetyje hipių subkultūra aktyviai propagavo keliavimą autostopu. Tuo metu tai buvo menas, sportas, pasipriešinimas sovietinei valdžiai. Sugriuvus rėžimui, tradicijos išliko. Šiandien vis daugiau jaunuolių gyvena Džeko Keruako knygos „Kelyje” scenarijumi.
Pasak Giedriaus, keliavimas autostopu – gyvenimo būdo filosofija. „Tranzavimas yra idėja, tai „for fun”. Pamatai šalį, susipažįsti su žmonėmis, jų kultūra, lavini kalbą”, – kalbėjo vaikinas, nurūkęs iš Lietuvos į Marselį (Prancūzija), tik už 15 eurų.
Svarbiausia keliaujant turėti žemėlapį ir išradingai atkreipti vairuotojų dėmesį į save.
Vieni šoka, kiti dainuoja, treti neišsiverčia be plevėsuojančios vėliavos. Kartais „laimi” tiesiog porelė.
Giedrius yra nukeliavęs į Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Angliją ir t.t. „Tranzavimas į užsienį – iššūkis. Kuo daugiau pinigų kišenėj, tuo neįdomesnė kelionė. Svarbiausia, kiek gali suteikti apilinkiniams gerų emocijų arba kiek jų gauni pats”.
Pusės metų “pankavimas” po juodąją Afriką
„Lietuvos Magelano” – geriausio keliautojo rinkimus šiais metais laimėjęs 25 – erių Dainius Kinderis, per pusę metų įveikė 18181 kilometrą ir aplankė 15 Afrikos valstybių.
Į klausimą, kas tau yra keliavimas autostopu, jaunas vyras atsakė paprastai: „Lietuvoje – važiavimas iš taško į tašką, užsienyje – keliavimas, savęs išreiškimas, spalvotų įspūdžių gavimas, kalbų mokymasis. Tai tarsi “pankavimas””.
Pėsčiom per dykumą savaitę keliavęs D.Kinderis sukorė apie 200 kilometrų. Kaip pats sakė, “nuo šulinio iki šulinio”. Žmonės, bėgę paskui, negailėdavo vandens ir žemės riešutų. Dykumoje prasidėjo haliucinacijos: vaikinui pustomas smėlis priminė mašinas, kalnai – namus.
„Atjojo baltas arklys, o ant jo sėdėjo mėlynas kareivis, – prisiminė apsireiškimus Dainius, – Pasirodo tai buvo tikra”.
Ekstremalu, bet įveikiama
Pasak „Lietuvos Magelano”, kiekviena diena, praleista juodajame žemyne, ypatinga. Maroke grupelė vaikų jį apmėtė akmenimis: „Įsivaizduok akmenų lietų, – įnirtingai pasakojo pašnekovas, – Įprasta praeinančius keliautojus taip pasitikti. Vėliau gauni imuniteto kapsulę, nebebijai ginkluotis kaip kareivis”.
Kelionės įgyvendinimas prasidėjo nuo skiepų, informacijos rinkimo apie vizas, pasienio postus, galiausiai kontaktų ieškojimas, be kurių kelionės geriau net nepradėti.
Kelionės autostopu kultūra svetur. O kaip mūsuose?
Kelis kartus į tolimąją Rusiją keliavęs (VAK) narys Andžėjus negalėjo atsistebėti vietinių gerumu. Pasak vaikino, kuo toliau į rytus, tuo “fainesni” žmonės. Ne vienas vairuotojas pasiūlė nakvynę, „furistai” bandė priglausti po mašinos stogu. Vaikinui didžiausią įspūdį paliko vienas garsiausių pasaulio ežerų – Baikalas. „Ežero pakrantės labai skirtingos. Vienoj vietoj uolos, kitoj skardžiai, kopos ir smėlis kaip Nidoj, toliau pievos…”, – prisiminimais dalinosi „tranzuotojas”.
Pasak Dainiaus, svetingiausi kraštai Europoje – Italija, Azijoje – Filipinai, Afrikoje – visos musulmoniškos šalys.
Pasirodo, Europoje vairuotojai itin smalsūs – nori pakeleivį peršviesti tarsi rentgeno aparatu.
Mūsuose jie tylesni, santūresni, mažiau reikia varginti liežuvį.
Rytų Europoje kaip ir Lietuvoje dabar yra keliavimo autostopu pikas.
Vakarų greitkeliuose „tranzuoti” uždrausta, todėl iš kitų šalių keliautojai važiuoja į Lietuvą. Vyksta tarsi visuotinė autostopu keliaujančių žmonių migraciją, po kurios vėl grįžtama į pradinį tašką.
„Kas per kelio tyrumas! Balta linija autostrados viduryje išsivyniodama kibo prie kairės priekinės padangos, tarsi augte suaugdama su mūsų lemtimi.” (citata iš D. Keruako „Kelyje”).
