Viešajame transporte, eilėse, gatvėje ar prie vakarienės stalo – nieko nebestebina žmonės, įbedę nosis į savo išmaniuosius telefonus. Laikas, praleidžiamas socialiniuose tinkluose, ilgėja, o specialistai ima skambinti pavojaus varpais dėl priklausomybės, ypač tarp jaunų žmonių. Iš Pasaulio sveikatos organizacijos atstovų pasigirsta siūlymų, kad, kovojant su didėjančiu neigiamu socialinių tinklų poveikiu jaunų žmonių psichinei sveikatai, šalys turėtų apsvarstyti galimybę išmaniuosius telefonus reguliuoti panašiai kaip tabako gaminius.
Nesaikingas vartojimas ir „bedugnė turinio juosta“
„Tyrimai rodo, kad žmonės socialiniams tinklams linkę skirti daug savo laiko ir jį vadina poilsiu, nors iš tiesų tai panašiau į intensyvų darbą, nes psichika apkraunama greitai besikeičiančiu informacijos srautu. Nesaikingas socialinių tinklų vartojimas stiprina nerimą, norą lygintis su kitais, iš to kylantį beviltiškumo jausmą, polinkį į savikritiką, baimę praleisti progą, nerealistišką savęs, pasaulio ir savo tikslų bei galimybių vertinimą“, – kalba psichologė, „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaitė.
Tai, kad beveik visi socialiniai tinklai naudoja „bedugnės turinio juostos“ principą, situaciją daro dar sudėtingesnę. Tai nėra tas pats, kaip perskaityti visą laikraštį ar žurnalą iki galo.
„Norą pamatyti dar vieną įrašą skatina viltis, kad galbūt jis bus labai linksmas arba įdomus, nors dažniausiai toks nebūna. Tokiu pat principu veikia lošimai, kurių žalingą poveikį jau žinome“, – sako M. Kuzminskaitė.
Kita vertus, internete galima rasti knygų, filmų, pamokų, relaksacijų, galimybę bendrauti su žmonėmis, su kuriais neturime galimybės susitikti gyvai. Psichologės teigimu, visa tai psichinę būseną reikšmingai gerina, o ne blogina, todėl labai svarbu nepakišti visko po vienu „socialinių tinklų“ skėčiu, ypač kai pradedame kalbėti apie ribojimus ir draudimus.
Priklausomybės riziką didina ne amžius
Priklausomybė nuo socialinių tinklų, kaip ir „veipinimas“, dažniau siejami su jaunais žmonėmis, tačiau M. Kuzminskaitė nelinkusi apibendrinti, kad būtent jie labiau linkę į priklausomybes. Psichologės teigimu, jauni žmonės aktyvesni išbandydami naujoves, todėl teisingiau sakyti, kad jie yra pirmesni.
„Į priklausomybes apskritai labiau linkę žmonės su jautresne dopamino sistema. Išoriškai tai paprastai matyti kaip priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų, lošimų, lažybų, perdėtas religingumas, polinkis varžytis. Riziką didina ne amžius, o patirties stoka ir aplinkos veiksniai, sudarantys palankias sąlygas priklausomybės skatinamiems veiksmams“, – kalba psichologė.
Tačiau, anot jos, kol jauni žmonės ieško savo autentiškumo formos, jie dažniau linkę elgtis taip, kaip elgiasi jų siekiamos socialinės grupės, ir imtis tokių pat veiksmų („jei negaliu pasakyti, kokį vakar mačiau „reelsą“ ar „memą“, kaip tada dalyvausiu smagiame pokalbyje?“).
Įtaką gali daryti ir aplinka, kurioje pozityviai vertinama bet kuri priklausomybė, arba kurioje apjungiama priklausomybė ir pozityviai vertinamas asmuo – tarkim, labai mylimas tėtis daug rūko.
„Vyresni žmonės, net jei jaunystėje ir buvo pasireiškusi priklausomybė, gali būti praėję išsivadavimo procesą. Tai nereiškia, kad vyresni žmonės mažiau linkę į priklausomybes – tiesiog jų gyvenime gali būti praėję daugiau laiko ir matytis daugiau pastangų rezultatų“, – sako M. Kuzminskaitė.
Atkreipia dėmesį į suaugusiųjų elgesį
„Daugelį priklausomybių, kurių pradžiai palankias sąlygas sudaro aplinka, toliau palaiko medžiagos trūkumo sukeliamas diskomfortas ir palengvėjimas jos gavus. Daug laiko skiriant socialiniams tinklams ir neturint galimybės naudotis telefonu ar internetu, nerimas taip pat pasireiškia ir yra fiksuojamas tyrimuose“, – pasakoja M. Kuzminskaitė.
Ar išmaniųjų telefonų reguliavimas, panašiai kaip tabako gaminių, būtų veiksminga priemonė kovoti su neigiamu interneto poveikiu? Į šį klausimą, jos teigimu, atsakyti pagrįstai ir teisingai kol kas sunku.
„Ar tikrai galime nuspręsti, kas yra vienareikšmiškai vertinga, o kas ne, ir kas gali sau leisti prisiimti tokio vertintojo vaidmenį? Palaikau požiūrį, jog poveikį reikia tirti, apie jį kalbėti, reiškinį vertinti visapusiškai, tačiau manau, jog apie ribojimus galime kalbėti ne visuomenės sveikatos programose, o eksperimentų rėmuose ar labai konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, draudžiant moksleiviams telefonais naudotis pamokų metu ar namuose valgant“, – kalba psichologė.
Anot jos, draudimai dažniausiai sukuria atsakomąsias pasipriešinimo ir protesto bangas, todėl tai negali būti pagrindinė ar vienintelė priemonių kryptis. Be to, norint kovoti su priklausomybe, reikalingas sąmoningas požiūris, kad nenutiktų, kai taisykles ir draudimus nustatantys suaugusieji patys nepaleidžia telefono iš rankų.
„Jei autoritetingi tėvai namuose palaiko nuoseklias taisykles, vaikas gali niekada nepatekti į sąlygas, kai jis valandoms paliekamas vienas su galimybe netrikdomai naudotis socialiniais tinklais“, – sako M. Kuzminskaitė.
