Gegužės 18 d. festivalio „Mados infekcija“ kvietimu paskaitą Vilniuje skaitys mados analitikas Bruno Birmanis iš Latvijos. Pirmojo alternatyvios mados festivalio Rytų Europoje pradininkas apie to meto lietuvių dizainerius žino daugiau nei bet kas kitas. Į praeitį BB nesižvalgo, bet iš trisdešimties metų patirties perspektyvos negaili replikų jaunimui.
Nors Bruno Birmanio vardą šiandien Lietuvoje žino nedažnas, vienu žodžiu jo neapibūdinsi: diplomuotas juvelyras ir mados dizaineris, kurio dėmesio lauke ir grafinis dizainas, skulptūra, scenografija, fotografija, reklama – viskas, kas masina akį ir vaizduotę. Būtent jis buvo pirmasis, Rytų Europoje pradėjęs alternatyvios mados festivalį „Untamed Fashion Assembly“. Kaip pats sako, 1994 metų renginys buvo toks grandiozinis, kad šiandien sunku suvokti jo mastelį. Dalyvavo virš 450 dalyvių iš 40-ies šalių. Parodyta 250 kolekcijų, kurias per televiziją visame pasaulyje stebėjo daugiau nei trys šimtai milijonų žiūrovų. „Lyginant su šių dienų glamūrinių žurnalų nupiepusiais tiražais, mes tiesiog sukėlėme furorą. Daug metų iš eilės į festivalį važiuodavo lietuvių dizaineriai, kurie tuomet buvo dar tik studentai, šiandien – vis dar nenuilstantys kūrėjai. Jie buvo tokie užsispyrę, kad blokados laikais, kai visi gąsdino, kad nebus kelionei į Rygą benzino, juokaudavo, kad atjos arkliais. Pastebiu, kad dabartiniam jaunimui dažnai pritrūksta ugnelės, to beprotiško užsispyrimo. Tam ir atvykstu – atvešiu šiek tiek parako“, – pasakoja Bruno Birmanis, sutikęs pasidalinti mintimis trumpame interviu.
Sako, savam krašte pranašu nebūsi. Kodėl nusprendėte paskaitoje paliesti lietuvių dizainerių kūrybą XX a. paskutiniame dešimtmetyje?
BB: Jei nori padaryti ką nors nauja, pirmiausia turi žinoti priešistorę, ieškoti gerų pavyzdžių ir suprasti, kas yra kas. Jei nežinai abėcėlės, negali skaityti. Kodėl viena iš temų pasirinkau lietuvių dizainerius? Visų pirma visus juos puikiai pažįstu: Ramunę Piekautaitę, Sandrą Straukaitę, Juozą Statkevičių, Seržą Gandžumianą ir daugelį kitų. Seku jų kūrybą nuo pat pradžių, kai visi buvo dar tik antrame VDA kurse.
Tikiu, kad mano įžvalgos bus objektyvesnės, nes esu žmogus iš šalies. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos dizaineriai be kompromisų žengė teisingu keliu ir dabar matome rezultatus. Tai geras pavyzdys, kaip iš visiškos tamsos galima įkopti į kalną. Nesuklysiu sakydamas, kad „Mados infekcija“, šiandien yra profesionaliausias mados renginys Baltijos šalyse, savotiškai pratęsiantis ir mano pradėtas idėjas „Untamed Fashion Assembly“ laikais. Kažkada pirmieji pravėrėme langą. Gaila, bet Latvija ir Estija pasuko visai kitu keliu. Dabar čia reiškiasi vos keletas pavienių kūrėjų.
Taigi esminis klausimas – kaip jaunam žmogui pasirinkti kūrybinį kelią ir sėkmingai siekti tikslo? Atrodo, nieko sudėtingo. Visi keliai juk geri. Bet pirmiausia reikia žinoti, kur tiksliai nori nukeliauti.
Kartais atrodo, kad idėjų nebereikia. Žiūrovai matuojasi podiumo madas paprastai: šitą apsivilkčiau, o tas netinka. Ar avangardo laukia liūdna pabaiga?
BB: Žiūrovams pirmoje eilėje idėjų tikrai ne visada reikia. Bet žvelgiant globaliai, kiekviena gera mintis keičia pasaulį į gera, o tai vadinama paprastai – kūrybos progresu. Tai svarbi dizainerių ir visų menininkų misija. Elementarių drabužių galima nusipirkti prekybcentriuose. Ten didelis pasirinkimas. Bet kartais juk norisi ko nors sielai: įdomaus, išskirtinio, meniško. Būtent podiumas yra ta vieta, kur reikia rodyti, kokia mada gali būti spalvinga, ekspresyvi, energinga, o ne nuobodžių kartotinių modelių serija.
Dažnai jaunimas startuoja su itin stipriomis kolekcijomis, bet po to dingsta kaip į vandenį. Kodėl?
BB: Sugrįžkime prie esminio klausimo. Imdamasis darbo turi žinoti, koks tavo tikslas. Svajones apie įspūdingas kolekcijas keičia juodoji amato pusė. Reikia galvoti apie marketingą, pardavimus, pačiam tampyti medžiagų rulonus ir lagaminus. Jei nesi pakankamai užsispyręs ir stiprus, rasi daug pasiteisinimų ir finišo tiesiojoje liksi su keletu džinsų ar džemperių, švarkeliu iš vidutiniško audinio be jokių intriguojančių detalių. Tada daug kas klausia – o kodėl taip brangu? Nes rankų darbas. Bet ir greitosios mados drabužiai – rankų darbas. Mažų rankučių Indonezijoje ar Pakistane darbas. Paskaitoje kaip tik papasakosiu apie keletą lietuvių dizainerių, kurie dingo iš mano akiračio. Pavyzdžiui, 1994 m. Redita Tumėnaitė pelnė „Untamed Fashion Assembly“ Grand-Prix ir laimėjo metų stažuotę Esmod mokykloje Paryžiuje. Nenumanau, ką ji veikia dabar. Tik žinau, kad mados sferoje neišgarsėjo.
Daugeliui norisi drabužių kaip pas kaimyną.
BB: Normalu, tai ir yra – mada. Masinė kultūra, gandai, kaimynai – į viską žvelgiame per vizualumo prizmę. Jei kaimynas dėvi Rick Owens arba Vivienne Westwood drabužius, ir pačiam norisi to paties. Sakyčiau, užkrečiantis pavyzdys. Reikėtų suvokti, kad pasaulis nėra susiskaldęs, mus sieja viena kultūra, tik visų mūsų priešistorė skirtinga. Baltijos šalys patyrė daugiau nei penkiasdešimties metų izoliaciją. Rytų Azija ir Amerika turi savų niuansų. Baisiausia gimti ten, kur kultūra neegzistuoja.
Mados įtaka šiandienos kontekste vertinama skeptiškai. Ar ji gali skleisti įtikinamą žinią?
BB: Esu šimtu procentų tikras, kad mada nėra nebyli. 1999 m. Londone teko asmeniškai bendrauti su anuomet labai žymia britų dizainere Katharine Hamnett. Ji papasakojo, kaip 1994 m. į priėmimą pas ministrę pirmininkę Margaret Thatcher prasmuko su protesto marškinėliais. Tai buvo pirmas kartas pasaulyje, kai dizainerė išdrįso pasinaudoti žiniasklaida, kad pastaroji išplatintų jos poziciją prieš amerikiečių branduolinių raketų dislokavimą Europoje. Neįtikėtinas skandalas! Tiesa, pati K. Hamnett pabrėžė, kad visada galėjo sakyti, ką galvoja, nes buvo pati sau bosė – nepriklausė nuo jokių rėmėjų ar korporacijų. Žinoma, dabar kitas laikmetis. Naudotis viešumu ne visada etiška, kai žūsta žmonės. Bet tokie žiaurūs įvykiai visada įkvepia dizainerius. Pamenu, po Sausio 13-osios S. Straukaitė taip pat sukūrė aktualijų inspiruotą kolekciją. O vėliau Lietuvos nepriklausomybė tapo viena iš jos kūrybos ašių.
Ar karas pakeis mados pasaulį?
BB: Neabejotinai. Jau dabar V. Zelenskio fenomenas – geras pavyzdys, kaip žiniasklaida kuria mados ikonas. Žinoma, pokyčiai bus giluminiai, ne tik ministrai pirmininkai be kaklaryšių. Ši kova – ne tik karas tarp Ukrainos ir Rusijos, o kultūros kova prieš antikultūrą. Mūsų, menininkų ir dizainerių, pareiga įtikinti žmones, kad kultūra – vienintelė panacėja. Po Antrojo pasaulinio karo mada sužydėjo kaip niekada. Žmonėms per sunku gyventi nuolatiniame strese ir pilkumoje. Būtent mada šioje vietoje gali stipriai pakelti ūpą. Gyvename grandiozinių pokyčių laikais.
