Karalienės Elžbietos II 70 metų soste pasižymėjo ne tik puikiu šalies valdymu ir diplomatija.
Daugelį metų jos didenybė karalienė nuosekliai teikė pirmenybę karališkajai elegancijai, o ne mados tendencijoms. Įspūdinga jos drabužių spinta bylojo apie gilų jos, kaip savo šalies lyderės, vaidmens supratimą. Karalienė Elžbieta II, palikdama šį pasaulį, paliko ir stiliaus palikimą, kuris yra vienas iš ikoniškiausių pasaulyje. Panašiai kaip ir jos viešasis gyvenimas, karalienės drabužių spinta buvo akivaizdi jos, kaip Didžiosios Britanijos monarchės, vaidmens apraiška.
Jos stilius padėjo karalienei Elžbietai perteikti jos, kaip pasaulio lyderės, statusą – jos išvaizdos nuoseklumas sukūrė pasitikėjimo ir tęstinumo jausmą.
Jaunystėje, kuomet Elžbieta buvo princese, jaunoji karališkosios šeimos atstovė pirmenybę teikė griežtesniems siluetams su paryškintu juosmeniu – tai stilius, kuris atspindėjo to meto laikmetį karo draskomoje Anglijoje ir kiek vėliau – niūrioje pokario Anglijoje.
Elžbieta 1947 m. ištekėjo už Edinburgo kunigaikščio Philip Mountbatten. Tuo metu Didžioji Britanija dar nebuvo visiškai atsitiesusi po Antrojo pasaulinio karo. Dėl šios priežasties už vestuvinei suknelei skirtą audeklą būsimoji karalienė atsiskaitė maisto kortelėmis. Vestuvėms besirengiančiai Elžbietai vyriausybė leido pasinaudoti 200 papildomų kortelių. Įstabi vestuvinė suknelė buvo pasiūta iš tiulio, šifono ir šilko, tai pat papuošta kristalais.
Po šešerių metų Elžbieta II tapo Anglijos karaliene. Karalienės drabužių spinta po jos karūnavimo bylojo apie gilų jos, kaip savo šalies lyderės, supratimą. Atsižvelgdama į tai, ji pirmenybę radėjo teikti klasikinėms, švarioms linijoms ir stilingoms bei elegantiškoms, bet nebūtinai tendencijoms nulemtoms suknelėms ar sijonams. Nors jos siluetai ir apvadai buvo konservatyvesni, Elžbieta II neabejotinai rado kitų būdų išreikšti savo unikalų stilių pasitelkdama ryškias spalvas, raštus ir įžūlius aksesuarus, tokius kaip kepurės, pirštinės ir piniginės.
Skrybėlės, būtina britų mados kultūros dalis, tapo išskirtiniu karalienės aksesuaru. Jų stilius buvo labai įvairus: nuo įnoringų (pavyzdžiui, apversta šiaudine skrybėlė, papuošta raudonų vyšnių ryšuliu) iki labai paprastų, lakoniško dizaino.
Daugeliu atžvilgių karalienė pasisakė už panašų apsirengimą, tačiau su įvairiais elementais. Paimkite, pavyzdžiui, Elžbietos II požiūrį į oficialius drabužius. Karalienė mėgo sukneles ilgomis rankovėmis, dažniausiai puoštas kristalais ar blizgučiais. Kartoti šį siluetą vargu ar buvo nuobodu, ypač, kai atsižvelgi į tai, kaip ji puošėsi: tinkama diadema, pirštinės ir brangakmeniai įkvėpė gaivaus pliūpsnio į gana tradicinę karališką drabužių spintą.
Nors Elžibieta II retai kada buvo matoma mūvinti kelnes, vienai kelionei į ligoninę 1999 m. jai prireikė prašmatnaus pilko kostiumo su kelnėmis. Kiti jos laisvalaikio drabužiai pagerbė esminius anglų poilsio stiliaus elementus: Velingtono batus, dygsniuotus viršutinius drabužius, skareles.
Vis dėlto mados tendencijos, labiausiai susijusios su karaliene Elžbieta II, atėjo vėlesniais jos gyvenimo metais, kai jos monochrominė išvaizda dingo, o tai ir padarė ją tikra stiliaus ikona.
Elizabeth II visuomet skyrė dėmesį tam, kad jos aksesuarai atitiktų išvaizdą. Tereikia pažvelgti į jos garsiuosius skėčius, kuriuos ji kruopščiai derino prie įvairių savo drabužių.
Karalienės pomėgis ryškioms aprangos spalvoms taip pat nebuvo vien tik estetinis dalykas; dokumentiniame filme „Karalienei 90 metų“ Elžbietos II uošvė Sophie, Vesekso grafienė, aiškino, kad jos ryškiai išvaizdai buvo labai pragmatiška priežastis. „Ji turi išsiskirti, kad žmonės galėtų pasakyti: „Aš mačiau karalienę“, – sakė ji.
