Apie vaikų priklausomybes dažniausiai pradedama kalbėti tada, kai problema jau tampa akivaizdi – paauglys ima lošti, piktnaudžiauja kompiuteriniais žaidimais, nebeatsitraukia nuo telefono ar eksperimentuoja su psichoaktyviosiomis medžiagomis. Tačiau specialistai sako, kad priklausomybė neprasideda nuo pirmojo statymo ar pirmojo apsilankymo kazino. Jos šaknys formuojasi gerokai anksčiau – kasdieniuose įpročiuose, gebėjime reguliuoti savo elgesį ir santykyje su malonumą teikiančiomis veiklomis.
Nors skaitmeninė erdvė sparčiai keičiasi, pats lošimo apibrėžimas nesikeičia. Pasak Lošimų priežiūros tarnybos, veikla laikoma lošimu ir internete, jeigu ji atitinka Lietuvos įstatymuose nustatytus požymius – dalyvis rizikuoja pinigais ar kita turtine verte, o laimėjimą lemia atsitiktinumas ir galima laimėti piniginį arba kitą turtinę vertę turintį prizą.
Psichologas, Lošimų priežiūros tarnybos konsultantas Oleg Mackevič teigia, kad vien virtualių taškų ar kosmetinių žaidimo elementų ne visada pakanka, kad veikla būtų pripažinta lošimu – kiekvienu atveju vertinamos konkrečios aplinkybės.
„Europoje vis aktyviau diskutuojama ir apie vadinamųjų loot box mechanikų poveikį nepilnamečiams. Belgija ir Nyderlandai jau yra pritaikiusios griežtesnį reguliavimą daliai tokių sistemų, o Jungtinė Karalystė, Suomija ir Ispanija daug dėmesio skiria prevencijai bei vaikų apsaugai skaitmeninėje aplinkoje.“
Paklaustas apie situaciją mūsų šalyje, Lošimų priežiūros tarnybos atstovas sako, kad Lietuvoje kol kas daugiau stebima tarptautinė praktika ir Europos Sąjungos diskusijos, tačiau specialistai sutaria, kad vaikų atsparumo ugdymas turi neatsilikti nuo technologijų raidos.
Kodėl vaikas neturėtų augti su telefonu rankoje
Kalbėdamas apie ekranus, pašnekovas neslepia nusivylimo tuo, kaip anksti technologijos tampa vaikų kasdienybės dalimi.
Anot jo, iki šiol neretai galima pamatyti mažylį, valgantį tik todėl, kad prieš akis rodomas animacinis filmukas: „Puikiai suprantame, kad tai nėra naudinga nei psichikos sveikatai, nei vaiko raidai.“
Jam kelia nerimą ir tai, kad kai kurie tėvai didžiuojasi visai ne tais vaikų pasiekimais.
„Kartais girdžiu: mano trejų metų vaikas pats susiranda filmukus „YouTube“. O aš galvoju – daug labiau vertėtų džiaugtis, jeigu jis pastatė sudėtingą bokštą iš kaladėlių, nupiešė piešinį ar sukūrė kažką savo.“, – pastebi pašnekovas.
Pirmieji ženklai atsiranda prie kompiuterio
Psichologas pastebi, kad priklausomybės riziką dažnai galima įžvelgti dar gerokai iki pirmųjų lošimų.
Vienas iš signalų – nesugebėjimas sustoti žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Jeigu vaikas nebegali nutraukti žaidimo net tada, kai mama pakviečia vakarieniauti, jau verta susimąstyti. Jeigu sunku sustoti kompiuteriniame žaidime, kodėl vėliau turėtų būti lengviau sustoti lošiant?
Tai nereiškia, kad kiekvienas kompiuterinius žaidimus mėgstantis vaikas ateityje taps priklausomas. Tačiau savireguliacijos įgūdžiai formuojasi būtent tokiose kasdienėse situacijose.
Kita vertus, technologijos savaime nėra blogis. Tas pats kompiuterinis žaidimas vienam vaikui gali tapti priklausomybės pradžia, kitam – keliu į atsakingai pasirinktą veiklą.
„Šiandien yra elektroninis sportas, profesionalios komandos, turnyrai. Kai kuriems vaikams tai tampa papildoma motyvacija. Visgi šioje vietoje svarbus ne pats žaidimas, o žmogaus santykis su juo“, – sako O. Mackevič.
Tėvams šiandien tikrai nėra lengva
Visgi psichologas nėra linkęs smerkti tėvų. Jo teigimu, šiuolaikinė tėvystė tapo gerokai sudėtingesnė nei prieš kelis dešimtmečius.
Nebeliko bendruomenių, kuriose vaikus prižiūrėdavo visas kaimas ar kaimynai. Tėvai dirba intensyviai, grįžta pavargę, todėl natūraliai ieško bent trumpo atokvėpio.
„Labai lengva pasakyti, kad nereikia duoti telefono. Bet realybėje žmonės grįžta iš darbo pavargę, namuose laukia buitis, darbai, atsakomybės“, – pastebi pašnekovas ir primena, kad tėvystė – ilgas procesas, kuriame trumpų sprendimų nėra: tėvystė nesibaigia motinystės ar tėvystės atostogomis. Ji tęsiasi visą gyvenimą.“
Pasak jo, didžiausia klaida – manyti, kad vaikas yra saugus vien todėl, kad daug laiko praleidžia namuose: „Labai liūdna girdėti tėvus, kurie sako: jis juk visada būdavo namuose, žaisdavo kompiuteriu, darydavo pamokas, o paskui paaiškėja, kad tuo metu jis jau lošė internete.“
Tai nereiškia, kad tėvai buvo abejingi. Dažnai jie tiesiog nenorėjo pernelyg kištis į vaiko gyvenimą, siekė būti draugiški ir pagarbaus santykio.
Vaiką augina ne tik šeima
Psichologas įsitikinęs, kad atsakomybė už vaikų saugumą tenka ne vien tėvams.
Didelį vaidmenį turi mokykla, treneriai, būrelių vadovai, artimųjų ir draugų ratas. Todėl labai svarbu, kad suaugusieji nebijotų pastebėti rizikingo elgesio ir apie tai kalbėti.
„Kartais atėjęs į draugų namus matau situacijų, kurios kelia klausimų. Pasakau, nes man rūpi. Nors suprantu, kad iš artimų žmonių pastabas priimti būna sunkiausia,“ – kalba O. Mackevič.
Jo manymu, bendruomeniškumas šiandien įgauna naują prasmę – ne kontroliuoti vieniems kitus, o padėti pastebėti tai, ko patys tėvai kartais nepamato.
Prevencija prasideda ne nuo draudimų
Kalbant apie priklausomybių prevenciją dažnai ieškoma vieno universalaus sprendimo – griežtesnių taisyklių, didesnių bausmių ar griežtesnės kontrolės. Tačiau, pasak pašnekovo, tai tėra nedidelė visos sistemos dalis.
Kur kas svarbiau su vaiku kalbėtis, domėtis jo pasauliu ir suprasti, kas jį traukia.
Jeigu paauglys pareiškia, kad svajoja tapti profesionaliu pokerio žaidėju, nereikėtų skubėti jo išjuokti ar moralizuoti. Daug naudingiau pasidomėti, iš kur kilo toks noras: „Kartais paklausiu: iš kur žinai, kad tau tai seksis? Dažniausiai atsakymas būna labai paprastas – „tiesiog žinau“. Tada pradedame kalbėtis.“
Tokie pokalbiai dažnai atskleidžia kur kas daugiau nei draudimai. Jie leidžia suprasti, kaip vaikas mąsto, kiek jis suvokia rizikas ir kiek jo įsivaizdavimas paremtas realybe.
Psichologo teigimu, vien demonizuojant lošimus problemos neišsisprendžia. Svarbus yra lošiančiojo elgesys. „Nenorėčiau sakyti, kad reikia demonizuoti lošimus ir vaizduoti, jog tai yra absoliutus blogis. Problema nėra vien lošimas ar jo rūšis. Problema yra tai, kaip žmogus pramogauja ir kaip jo elgesys palaipsniui gali nuvesti į priklausomybę“, – sako jis.
Būtent todėl prevencijos tikslas neturėtų būti vien draudimai ar bauginimas. Kur kas svarbiau padėti vaikams ir paaugliams suprasti, kas yra rizikingas elgesys, išmokyti atpažinti pirmuosius ženklus ir nebijoti kreiptis pagalbos: „Jeigu jaunas žmogus supranta, kad lošimai yra pramoga, kuri kai kuriems gali tapti rizikinga, jis daug anksčiau gali pastebėti, kad jo paties elgesys keičiasi. Tuomet lengviau sustoti arba kreiptis į žmones, kurie gali padėti įvertinti situaciją.“
Savireguliacijos neišmokstama per vieną dieną
Psichologas primena, kad vaikų ir paauglių impulsyvumas nėra blogo auklėjimo ženklas. Tai lemia ir smegenų raida: „Savireguliacija iki galo susiformuoja tik apie 25–27 gyvenimo metus. Todėl pagundų vaikams visada bus daugiau nei suaugusiesiems.“
Net ir melas tam tikrame amžiuje yra normali raidos dalis. „Vaikas su šokoladu aplink burną sako: „Ne, aš nevalgiau.“ Tai rodo, kad jis jau mokosi slėpti informaciją. Bet kartu tai yra puiki proga parodyti, kad kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes.“
Anot pašnekovo, būtent iš tokių kasdienių situacijų ir gimsta savireguliacija. Ne iš baimės būti nubaustam, o iš nuosekliai patiriamų pasekmių, aiškių ribų ir pagarbaus suaugusiųjų santykio.
Galbūt todėl svarbiausia žinia tėvams nėra raginimas viską kontroliuoti. Kur kas svarbiau būti šalia, domėtis vaiko pasauliu ir padėti jam po truputį išmokti to, ko pats dar negali – atpažinti riziką, sustoti ir priimti atsakingus sprendimus. Būtent šie įgūdžiai vėliau tampa stipriausia apsauga nuo įvairių priklausomybių – nesvarbu, ar kalbėtume apie lošimus, ekranus, ar bet kurią kitą pagundą.
Kampanijos „Ramybės režimas“ žinutė – „Įjunk ramybę – išjunk azartą“ – taip pat primena, kad kalbant apie priklausomybes svarbu ne tik reaguoti į pasekmes, bet ir laiku atpažinti mechanizmus, kurie prie jų veda.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
