Rožės gali sėkmingai peržiemoti net ir permainingomis Lietuvos žiemomis, tačiau tam labai svarbus tinkamas pasiruošimas rudenį. Per anksti uždengtos, per stipriai nugenėtos ar netinkamai patręštos rožės žiemą gali nukentėti ne tik nuo šalčio, bet ir nuo drėgmės pertekliaus, iššutimo ar grybelinių ligų. Todėl ruošiant rožes žiemai svarbiausia ne skubėti, o darbus atlikti tinkamu laiku ir atsižvelgti į konkrečią rožių grupę.
Ruduo rožėms yra perėjimo į ramybės laikotarpį metas. Vasarą jos aktyviai auga, formuoja naujus ūglius ir žydi, o trumpėjant dienoms ir vėstant orams augalas palaipsniui pradeda ruoštis žiemai. Sodininko užduotis šiuo metu nėra paskatinti rožę dar kartą augti ar žydėti, bet priešingai – padėti jai sustiprėti, sumedinti ūglius ir apsaugoti jautriausią vietą – šaknų kaklelį bei skiepijimo vietą.
Kada pradėti ruošti rožes žiemai?
Rožių paruošimas žiemai prasideda gerokai anksčiau, nei pasirodo pirmasis sniegas. Jau vasaros pabaigoje reikėtų mažinti augimą skatinančių trąšų naudojimą, o rugsėjį nebenaudoti azoto turinčių trąšų, nes jos skatina naujų, minkštų ūglių augimą. Tokie ūgliai iki šalčių dažnai nespėja sumedėti, todėl žiemą pirmiausia ir nukenčia. Rudenį, jei augalus dar norima patręšti, geriau rinktis rudens trąšas, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Jos padeda stiprinti augalo audinius ir šaknų sistemą, tačiau net ir rudens trąšų nereikėtų naudoti per vėlai, kai augalas jau akivaizdžiai pereina į ramybės būseną.
Svarbu stebėti ne tik kalendorių, bet ir orus. Rugsėjo pradžioje pasitaikius šiltam laikotarpiui nereikėtų skubėti rožių dengti ar stipriai genėti. Pirmosios nedidelės šalnos daugeliui rožių nėra pavojingos, o netgi padeda augalui natūraliai užbaigti vegetaciją. Didžiausia klaida – kruopščiai apvynioti rožių krūmus dar tuomet, kai dienomis laikosi gana aukšta temperatūra, nes po danga kaupiasi drėgmė ir šiluma, o tai sudaro puikias sąlygas ligoms bei ūglių iššutimui.
Rudenį rožių stipriai genėti nereikėtų
Vienas dažniausių klausimų – ar prieš žiemą rožes reikia smarkiai nugenėti. Daugeliu atvejų stiprų formuojamąjį genėjimą geriau palikti pavasariui, kai jau aiškiai matyti, kurie ūgliai peržiemojo ir kurios jų dalys apšalo. Rudenį galima pašalinti nulūžusias, akivaizdžiai pažeistas ar ligotas šakas, taip pat sutrumpinti labai ilgus ūglius, jeigu juos gali išlaužyti vėjas ar sniegas. Tačiau viso krūmo nukirpti labai žemai prieš pat žiemą paprastai nereikia.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis su vijoklinėmis ir krūminėmis rožėmis, kurios žydi ant senesnių ūglių. Per stipriai jas apkarpius rudenį galima netekti ne tik dalies augalo, bet ir kitų metų žiedų. Arbatines hibridines ir floribundines rožes galima šiek tiek patrumpinti tiek, kad būtų patogiau jas apsaugoti, tačiau pagrindinį genėjimą taip pat verta atlikti pavasarį. Jei ant krūmo yra nesumedėjusių, visiškai minkštų ūglių viršūnių, jas galima pašalinti, nes tikimybė, kad jos sėkmingai peržiemos, yra nedidelė.
Surinkite lapus ir pašalinkite ligų židinius
Vienas svarbiausių darbų prieš žiemą – sutvarkyti aplinką aplink rožių krūmus. Ant žemės nukritę lapai gali tapti vieta, kur žiemoja juodligei, miltligei ar kitoms grybinėms ligoms palankūs sukėlėjai. Jei vasarą rožės sirgo, lapus geriausia surinkti ir išnešti iš gėlyno, o ne palikti po krūmu kaip mulčią. Taip pavasarį sumažinama tikimybė, kad tos pačios problemos greitai sugrįš.
Nuo krūmų taip pat galima pašalinti stipriai pažeistus ar dėmėtus lapus, ypač artėjant šaltesniems orams. Tačiau nereikia rožės per anksti visiškai nurengti, jei ji dar aktyviai vegetuoja. Lapai augalui reikalingi fotosintezei, todėl geriausia palaukti, kol jie natūraliai pradės gelsti arba kol įsitvirtins vėsesni orai. Svarbiausia, kad žiemai po krūmu neliktų storas drėgnų, ligotų lapų sluoksnis.
Prieš įšąlant žemei pasirūpinkite drėgme
Jei ruduo labai sausas, prieš įšąlant dirvai rožes verta gerai palaistyti. Augalas, žiemą pasitinkantis visiškai sausoje dirvoje, gali būti jautresnis šalčiui ir pavasarį sunkiau atsigauna. Ypač tai svarbu naujai pasodintoms rožėms, kurių šaknų sistema dar nėra gerai išsivysčiusi. Tačiau laistymas nereiškia nuolatinio dirvos užmirkymo – rožės nemėgsta stovinčio vandens, o šlapia, blogai drenuojama dirva žiemą gali tapti dar didesne problema nei sausra.
Jeigu ruduo lietingas, papildomai laistyti nereikia. Tokiu atveju svarbiau užtikrinti, kad prie augalo pagrindo nesikauptų vanduo. Žiemą nuolat šlapioje vietoje augančios rožės gali nukentėti dėl šaknų pažeidimų ir puvinio, todėl tinkamas drenažas yra svarbus ne tik vasarą, bet ir šaltuoju sezonu.
Svarbiausias darbas – apkaupti rožės pagrindą
Viena jautriausių skiepytos rožės vietų yra skiepijimo vieta, todėl ją būtina apsaugoti nuo didesnių šalčių. Kai orai jau atvėsta ir prasideda pirmosios pastovesnės šalnos, rožės pagrindą galima apkaupti maždaug 15–25 centimetrų aukščio purios žemės ar tinkamo komposto kauburėliu. Tai padeda apsaugoti apatinę ūglių dalį bei skiepijimo vietą net tuomet, jei viršutinė krūmo dalis žiemą apšąla.
Apkaupimui geriausia naudoti purią, gana sausą žemę. Labai drėgnas, sunkus kompostas ar storas šlapių lapų sluoksnis nėra pats geriausias pasirinkimas, nes gali sulaikyti per daug drėgmės. Jeigu žemę imsite tiesiai šalia krūmo, galite netyčia atidengti šaknis, todėl geriau jos atsinešti iš kitos sodo vietos.
Kada rožes reikia dengti?
Rožių nereikėtų dengti vos tik prognozuojama pirmoji nedidelė šalna. Daugeliui veislių kelių laipsnių šaltis nėra pavojingas, o pernelyg ankstyvas dengimas gali būti net žalingesnis. Paprastai papildomą dangą verta ruošti tuomet, kai naktimis temperatūra ima stabiliai kristi žemiau nulio, o dienomis nebesilaiko ilgas šiltas laikotarpis.
Rožėms svarbu ne tik šiluma, bet ir oro cirkuliacija, todėl jų nereikėtų sandariai apvynioti plastikine plėvele. Plastikas nepraleidžia oro, po juo kaupiasi kondensatas, o atodrėkių metu augalas gali iššusti. Kur kas tinkamesnės medžiagos yra eglišakės, orui laidus agroaudinys ar kitos kvėpuojančios sodo dangos. Tarp augalo ir dangos paliktas oro tarpas padeda apsaugoti nuo temperatūros svyravimų.
Ar visas rožes reikia dengti vienodai?
Ne visos rožės vienodai jautrios šalčiui. Kai kurios parko ir laukinių rožių veislės Lietuvos klimato sąlygomis gali žiemoti beveik be papildomos apsaugos, ypač jei auga nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Tuo tarpu arbatinės hibridinės, dalis floribundinių bei kai kurios jautresnės veislės paprastai vertina papildomą apsaugą.
Labai svarbus ir augalo amžius. Pirmaisiais metais po pasodinimo rožę verta saugoti atidžiau, net jei konkreti veislė laikoma gana atsparia šalčiui. Jauno augalo šaknų sistema dar ne tokia išsivysčiusi, todėl temperatūros svyravimai jam pavojingesni. Senesni, gerai įsitvirtinę krūmai paprastai žiemą pakelia lengviau.
Kaip paruošti vijoklines rožes?
Vijoklinėms rožėms žiemą dažnai reikia kitokios apsaugos nei žemiems krūmams. Jeigu veislė jautresnė šalčiui ir ūgliai dar pakankamai lankstūs, juos galima atsargiai nuimti nuo atramos, palaipsniui palenkti prie žemės ir pritvirtinti. Po ūgliais verta patiesti eglišakių ar kitos sausos, orui laidžios medžiagos, kad šakos negulėtų tiesiai ant šlapios žemės. Vėliau jas galima lengvai pridengti eglišakėmis ar agroaudiniu.
Svarbu vijoklinių rožių nepradėti lenkti staiga per didelį šaltį, nes sumedėję ūgliai tampa trapūs ir gali lūžti. Jei augalas labai didelis arba jo neįmanoma nuimti nuo atramos, galima papildomai apsaugoti jo pagrindą ir jautriausias dalis apvynioti orui laidžia medžiaga. Tačiau net ir šiuo atveju nereikėtų sukurti visiškai sandaraus „maišo“.
Kamieninėms rožėms reikia daugiau dėmesio
Kamieninės rožės paprastai yra jautresnės, nes jų skiepijimo vieta yra ne prie žemės, o aukštai ant kamieno. Dėl to vien apkaupti augalo pagrindą nepakanka. Jaunesnes kamienines rožes, jei konstrukcija leidžia, kartais galima atsargiai palenkti ir jų lają pridengti arčiau žemės. Tačiau tai turi būti daroma labai atsargiai, kad kamienas nelūžtų.
Jeigu rožės palenkti negalima, jos lają galima apgaubti keliais sluoksniais orui laidžios agroplėvelės, tarp sluoksnių paliekant oro. Pats kamienas taip pat gali būti apsaugotas kvėpuojančia medžiaga. Kamieninėms rožėms ypač svarbu vengti polietileno, nes šiltomis žiemos dienomis po juo labai greitai susidaro kondensatas.
Ar tinka mulčias, lapai ir šiaudai?
Mulčias gali būti naudingas, tačiau reikia atsižvelgti į jo būklę ir storį. Sausa, puri medžiaga padeda stabilizuoti dirvos temperatūrą, o storas šlapias lapų sluoksnis gali tapti puikia vieta puviniui ir kenkėjams. Jei naudojate lapus, jie turėtų būti sveiki ir sausi, be rožių ligų požymių. Dar geriau juos naudoti kartu su eglišakėmis, kurios padeda išlaikyti oro tarpą ir neleidžia dangai visiškai suslūgti.
Šiaudai taip pat gali apsaugoti nuo šalčio, tačiau juose mėgsta įsikurti pelės, todėl rožynuose tai ne visada pats patogiausias variantas. Dažniausiai patikimiausias derinys yra apkauptas augalo pagrindas ir lengva, kvėpuojanti apsauga jautresnei antžeminei daliai.
Didžiausia klaida – rožes uždengti per anksti
Norėdami apsaugoti augalus sodininkai kartais persistengia. Rudenį pasitaikius kelioms vėsioms naktims rožės iškart storai apvyniojamos, nors po kelių dienų temperatūra vėl pakyla iki dviženklės. Tokiu atveju po danga susidaro šilta ir drėgna aplinka, o augalas užuot ramiai perėjęs į žiemos režimą gali pradėti šusti.
Todėl geriau šiek tiek palaukti, nei uždengti per anksti. Pirmiausia reikia sutvarkyti krūmą, surinkti ligotus lapus, apkaupti pagrindą ir tik tada, atšalus orams, pasirūpinti papildoma apsauga. Rožės paprastai geriau pakelia trumpą nedidelį šaltį nei ilgai trunkančią šiltą ir drėgną aplinką po per anksti uždėta danga.
Ką daryti pavasarį?
Sėkmingas rožių žiemojimas nesibaigia atėjus kovui. Pavasarį dangą taip pat reikia nuimti tinkamu laiku. Vos pasirodžius pirmoms saulėtoms dienoms nereikėtų augalo iškart visiškai atidengti, tačiau ilgai laikyti po stora danga taip pat pavojinga. Geriausia dangą nuimti palaipsniui, leidžiant rožei prisitaikyti prie temperatūros ir saulės.
Kai žemė pradeda atitirpti, galima po truputį pašalinti ir rudenį supiltą žemės kauburėlį. Tik tada verta įvertinti žiemos padarytą žalą ir atlikti pagrindinį pavasarinį genėjimą. Nušalę, pajuodę ar išdžiūvę ūgliai nupjaunami iki sveiko audinio, o sveiki paliekami pagal konkrečiai rožių grupei tinkamą genėjimo būdą.
