Ar kada nors turėjai pravardę? Ar pažįsti merginą, kuriai nemiela eiti į mokyklą, nes klasės draugai su ja nebendrauja dėl netobulos figūros, seno telefono ar nešiuolaikiškų nuotraukų feisbuke? Kartais patyčios gali atrodyti panašios į pajuokavimus ar draugišką traukimą per dantį, tačiau patyčios nėra humoro forma. Kai juokaujama, linksma būna abiem žmonėms, o tyčiojantis, deja, linksma tik vienam.
Ar tau taip pat artima ši situacija? Pagal atliktus tyrimus, kas trečias paauglys Lietuvoje šiuo metu patiria patyčias įvairiomis formomis, o mūsų šalis per metus praranda dvi klases paauglių, kurie pasitraukia iš gyvenimo savo noru. Viena jų liūdno sprendimo priežasčių – patyčios.
Visos mokyklos to siekia ir dažnai viešai skelbia, jog jose patyčių nėra. Tokiais žodžiais dar labiau atskiriami tie, kurie ir taip bijo prasitarti, jaučiasi atsiskyrę ir vieniši. Ne tik jaunimas, bet ir mokytojai patyčias pastebi tik paskutinėje stadijoje, kai pradedama fiziškai smurtauti ir grasinti susidorojimu. Iki tol nueinamas ilgas kelias, kuriame gali užkirsti agresoriams galimybę su tavimi daryti tai, ką jie nori. Pats laikas išsiaiškinti, kokie veiksmai yra ženklas, kad gali tapti patyčių objektu, ir kokių veiksmų imtis, kad juo netaptum.
Patyčios ar neleistinas elgesys?
Jei norime laiku ir veiksmingai sustabdyti patyčias, turime mokėti jas atpažinti ir atskirti nuo šiurkštaus tarpusavio bendravimo ar netyčia padarytų klaidų. Yra trys raktiniai žodžiai, kurie leidžia nustatyti, ar tai yra priekabiavimas. Pirmiausia patyčios yra sistemingai pasikartojantis elgesys. Jeigu vieną dieną susipykstame ir tuo viskas baigiasi, tai nėra patyčios ar priekabiavimas, daugiau žalos darymas. Jeigu ant tavęs pyksta kasdien ir be realios priežasties, tai vadiname patyčiomis. Antroji sąlyga yra tyčinis žalos darymas, kurio tikslas – sukelti kitam žmogui fizinį ar dvasinį skausmą.
Trečiasis dalykas yra jėgos persvara. Tas, iš kurio tyčiojasi, negali pats apsiginti, nes patyčių iniciatorius turi ryškią valdžios, fizinę, psichologinę ar socialinę persvarą. Patyčių aukomis gali tapti bet kas. Agresoriui gali nepatikti tavo fizinės ypatybės, elgesys ar charakterio bruožai, gebėjimai ar jų nebuvimas, rasinės ar religinės pažiūros.
Patyčios dažnai būna grupinis reiškinys, kuriam reikia žiūrovų. Jei agresorius pajunta pritarimą, jis jaučiasi drąsesnis tęsti tai, ką pradėjo. Tyrimai rodo, kad didžiajai daliai žmonių tai nepatinka, bet tik 10 proc. žmonių sugeba pasipriešinti patyčioms. Tad, jeigu iš tavęs šaipomasi, neįsivaizduok, jog esi toks vienintelis, nepritampantis prie kitų. Turėtum atsiminti, jog ne tu, o agresoriai, kurie prie tavęs priekabiauja, turi problemų.
Svarbu reaguoti
Psichologė, „Vaikų linijos“ savanorių mokytoja Ivona Suchodolska sako, kad praėjusiais metais jie sulaukė daugiau nei dviejų tūkstančių skambučių, kai vaikai skundėsi patiriantys patyčias, tad dalinasi patarimais, ką daryti, jei mokykloje jautiesi blogai: „Svarbu apgalvoti ir aptarti su tuo, kuo pasitiki, kaip pats galėtum reaguoti patyčių situacijoje, kaip atsakyti skriaudėjams, galbūt pajuokauti, o galbūt tiesiog vengti būti vienam mokykloje, jeigu kabinėjasi dažniausiai tada, kai esi vienas. Nėra vieno visais atvejais tinkamo būdo, tačiau svarbiausia netylėti ir nelikti vienam.
Nepalūžti padės bendravimas su bendraamžiais, kurie nėra priešiški, dėmesio skyrimas veiklai, kuri džiugina ir padeda užsimiršti: sportui, dainavimui, piešimui, pasivaikščiojimams ar žaidimams su mylimu augintiniu. Kartais, kai būna sunku, kai trūksta palaikymo iš aplinkinių ar norisi labiau suprasti, ką išgyveni, gali padėti ir kreipimasis į psichologą arba skambutis mūsų linijai.“
