„Aš įsimylėjau!“ – į veidą man „tėškia“ dienos aktualijas draugė. Tai – labai žavinga, tačiau būtent nuo šio momento paprasta situacija tampa sudėtinga… Žmogaus meilė – kaip gėlė: jei ji pražysta, reikia grožėtis ja, džiaugtis puoselėti. Bet kodėl žmonės taip nesielgia? Kada atsiranda baimė mylėti? Noras bėgti? Ar mes idiotai?
Žmogiškos nesąmonės
Kiekvienas žmogus turi kompleksų, klaidingų įsitikinimų, baimių. Jis gyvena, laikydamasis tam tikrų tik jam suprantamų taisyklių, normų, nuostatų. Tam tikrą laiko tarpą praleidęs, esant tam tikroms sąlygoms, šis prisitaiko ir pradeda vadovautis naujomis normomis, atsiranda nauji kompleksai ir baimės.
Jei susipažįsti su žmogumi ir šis tau labai patinka, tai tuo momentu viskas būna gerai. Tu staiga įsimyli, aptemsta protas. Tačiau, jei taip labai kažkam patinki tu, o pats/pati jauti tik simpatijas, spaudimas dėl kito žmogaus puoselėjamų jausmų verčia bėgti. Vieni iš jų pabėga, kiti sugeba susikoncentruoti ir susitaiko su naujomis sąlygomis savo gyvenime.
Tiesiog vieni žmonės linkę įsimylėti greitai, o kitiems viskas vyksta lėtai ir nedrąsiai. Tuo labiau, jei ilgesnį laiką neturėjai poros, o staiga kažkas tau „dovanoja“ santykius. Bijai eiti į pasimatymą, bijai pasibučiuoti, bijai apsikvailinti, bijai kažką gauti ir prarasti.
Taip, kaip vaikinams susilaikymas „baigiant“ gali sukelti krūtinės vėžį, lygiai taip susilaikymas nuo tų dalykų, kurių tu tikrai trokšti, kelia „vėžį“ tavo vidiniam pasauliui.
Planas-chuliganas
Kiekvienas žmogus turi planą. Štai tu nori meilės: partnerio/partnerės su tam tikromis savybėmis, dėmesio, kad kažkas palaikytų už rankos, nori mylėti ir svarbiausia – būti mylimas/-a. Tu to ieškai, sieki, tau nepavyksta ir tu vėl bandai, tačiau, kas atsitinka, kai tai gauni? Džiaugiesi? Ne. Tau tai būtų per daug paprasta…
Žmogus negali gyventi be plano, net jei jo planas – artimiausios minutės. O jei dar esi suplanavęs maždaug dalį savo gyvenimo? O jei dar esi suplanavęs meilę? Kai ji iš tikrųjų ateina ir kažkas toks simpatiškas/-a ir mielas/-a tau pasako „myliu“, ir kai supranti, jog tai, ko taip siekei, turi, planas žlunga. Jo tiesiog nebelieka ir tu, būdamas/ -a toks žmogiškas/-a planuotojas/-a nebežinai, ką daryti.
Viskas yra gerai, o tu tarsi panikoj, tarsi kokiame isteriškame transe. Sakoma, jog santykiuose visada kažkuris myli stipriau, o tas kuris myli ne taip stipriai – vadovauja. Ir, matyt, vadovauti nėra blogai. Tačiau, kas atsitinka, kai vadovas/-ė – bailys/-ė?
Galimybė iš šešių milijardų variantų
Kiek kartų žmogus gali mylėti? Įsimylėjęs pirmą kartą žmogus sako, jog tai jo pirmoji meilė. Įsimylėjęs paskutinį – jog tai jo vienintelė meilė. Labai paprasta išsirėkti: „myliu, myliu, myliu“ ir gyventi sau toliau.
Tačiau kaip surasti, kada iš tikrųjų „pagauni“ tai, ko tau reikia? Kaip sugebėti visko tiesiog „nesugadinti“? Sakysite, jog tikra meilė nugali viską?
Sutikus tinkamą žmogų mes retai susimąstome, kokia tikimybė iš likusių šešių milijardų kada nors sutikti tą „savo“ ? Jei pasiseks – tai atsitiks vieną kartą gyvenime. Bet ne daugiau. Milijonai žmonių pasaulyje ieško savo antrosios pusės, ją randa, gąsdina arba išsigąsta jos patys… Ir tie milijonai – minia nelaimingų žmonių. Jie vaikšto į barus, teatrus, darbą, universitetą, netgi mokyklą kaip tu, ir ieško. Kiek žmonių turi praeiti pro šalį, kad pagaliau rastum tą žmogų, su kuriuo tau tikrai gerai?
Kiekvienas turėtume sugebėti įvertinti tuos, kuriuos „randame“ šalia savęs. Nesvarbu, ar tai kaprizinga, nuolat dėmesio reikalaujanti mergina, ar tai namuose po skirtingus kampus kojines išmėtantis vaikinas, gal rūpestinga mama ar geriausias draugas, kuris atsitikus kokiam menkniekiui dėl tavęs naktį keliasi iš lovos?
Mes norime būti įvertinti, bet turime sugebėti įvertinti ir kitus – tuos, kurie tikrai stengiasi. Mes bijome, bėgame, skundžiamės, jaučiamės nelaimingi. Bet kaip sakoma: ne visi akli mato.
Dažniausiai tikrus žmones su tikrais jausmais iškeičiame į tuos, kurie mums nėra nuolankūs, kurie mus žeidžia, skaudina, kurie mūsų nepažįsta ir pažinti nenori. Su baime reikia kovoti, nes baimė neleidžia „statyti“ savo gyvenimo, kuris labai greitai lekia pro šalį.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
