KLAUSIMAS: pastaruoju metu patekau į labai keistą situaciją, kuri neduoda man ramybės. Toks jausmas, kad manyje apsigyveno dvi mano asmenybės pusės. Vienai „aš“ – viskas gerai, o kitai – viskas blogai, pasaulis atrodo beviltiškas, kartais užeina labai didelis noras nusižudyti, bet stengiuosi vadovautis sveiku protu ir to nepadaryti.
Turiu labai didelį išvaizdos defektą. Tai yra viršsvoris, bet man tai niekad netrukdė būti kompanijos siela ar džiaugtis gyvenimu, bent jau iki šiol. Niekad nebuvau ir neesu iš tų žmonių, kuriuos engia ar nenoriai bendrauja. Priešingai, neseniai buvau išrinkta klasės siela bei draugiškiausiu klasės žmogumi.
Turiu labai daug gerų draugų, kurie mane nuolatos palaiko, bet to man neužtenka. Nebežinau, ką daryti. Labai nesutariu su mama, tėtis nuolatos keliauja, jį pamatyti būna tikra šventė.
Nebenoriu nieko daryti, toks jausmas, kad visko netenku, nebenoriu bendrauti, nebenoriu niekur eiti, niekuo užsiimti. Dėl tų minčių negaliu mokytis, kas anksčiau man puikiai sekdavosi, būna naktų, kai negaliu užmigti, kai planuoju savižudybę ir t.t.
Anksčiau niekad neturėjau tokio didelio komplekso dėl svorio. Juolab, kad jau metus svoris sėkmingai krenta ir turėtų kristi toliau. Atsirado dėmesio iš berniukų pusės, bet kuo to dėmesio daugiau, tuo aš blogiau jaučiuosi.
Nebežinau, kur kreiptis, ką daryti. Mamai nieko sakyti nenoriu. Labai lauksiu jūsų atsakymo. Man 16 metų.
ATSAKYMAS: sveika, panele, su dviem savo asmenybės pusėmis. Šiuo metu tavo padėtis tikrai nėra iš geriausiųjų. Aš esu susirūpinusi ir labai norėčiau tave paguosti ir padėti tau, kiek galiu. Man reikia ir tavo pagalbos bei pastangų.
Būna tokių laikotarpių, kai pasidaro taip nyku ir beviltiška, kad ima kilti minčių netgi apie savižudybę. Žmogus mąsto apie savižudybę tada, kai jam labai sunku ir kai jis neberanda išeities gyvenime.
Mirti norime ne dėl pačios mirties, o dėl nepakeliamų gyvenimo arba savo sielos kančių, kurių norisi atsikratyti. Todėl labai tau siūlyčiau nueiti į savo miesto pedagoginę – psichologinę tarnybą, pas psichologą ar gydytoją poliklinikoje.
Kai užsirašai konsultacijai, neprivalai labai smulkiai telefonu aiškinti, kaip jautiesi ir ką galvoji, tiesiog pasakyk, kad tau reikia skubesnės konsultacijos. Bent jau paskambink ir aptark savo padėtį su Jaunimo linijos arba kitu paguodos telefonu.
Nueik pas mėgiamą pradinių klasių mokytoją, pas choro vadovę, pas tetą ar pusbrolį, kurie tave gali suprasti ir išklausyti. Pokalbis su kitu žmogumi gali duoti sielai atokvėpį ir kitokį, naują savo padėties supratimą. Reikia, kad turėtum, su kuo pasikalbėti.
Tu rašai, kad nenori sakyti mamai. Aš suprantu, tu saugai savo mamą nuo savo pergyvenimų, nenori su ja aiškintis, galbūt konfliktuoti. Rašai, kad su ja nesutari. Tai gana normalu tavo amžiuje, nes tau dabar reikia turėti ir ginti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo mamos nuomonės.
Bet mama tam ir gyvena pasaulyje, kad kiek galėdama padėtų savo vaikui tapti savarankišku, netgi kai jis būna piktas ar nelaimingas. Gaila, kad ne visada mamoms tai pavyksta.
Kaip galiu nuspėti, tau nelabai patinka, kaip klostosi mamos ir tėčio santykiai, nes tu matai, kad abu tėvai kuria tokią situaciją. Žinoma, tėtis, kai tau šešiolika, labai reikalingas ir svarbus tuo, kad gali išsakyti savo, o ne mamos nuomonę. Pamėgink jį užkalbinti, pasitaikius progai, kai jis bus grįžęs, kad suprastum tėčio pažiūras į tai, kas tau rūpi žmonių santykiuose.
Dabar noriu pakalbėti apie tave pačią. Esi mėgiama, nuoširdi, linksma kitų kompanijoje, kitaip tavęs nepavadintų klasės siela. Turi draugų, esi mėgiama ir laukiama. Čia aš įžiūriu tą linksmąją ir mieląją tavo pusę, apie kurią tu mini.
Bet įtariu, kad tu padedi ir paguodi kitus labiau, negu leidiesi paguodžiama. Draugai tikriausiai net nenutuokia, koks pragaras tavo širdyje, kokios niūrios mintys tave kartais apima naktimis.
Tu „tausoji draugus“, stengiesi nebūti jiems našta arba nepasirodyti jautri ir silpna. Žinoma, rizikinga daugiau atsiskleisti. Bet tada ir pagalbos neįmanoma tikėtis.
Tu atsiduri aklavietėje. Tau reikia, kad tave suprastų, bet labai baisu ir gėda prieš draugus atsiverti. Pavyzdžiui, pasiklabėti kad ir dėl viršsvorio. Tau gerai sekasi jį valdyti, svoris krenta, bet nuotaikos blogėja.
Gal tu per daug griežtai laikaisi dietų ir per daug sportuoji, netekdama kilogramų. Nes kartu su kilogramais tu netenki ir visų reikalingų smegenims medžiagų – mikroelementų ir vitaminų. Tada subjūra savijauta ir nuotaika.
Yra ne vienas aiškinimas, kodėl žmogus turi viršsvorį. Įdomu, kad ne kiekvienam tai gresia, net ir kemšant bulvytes arba šokoladus. Psichologinis požiūris, paremtas mintimi, kad kartais žmogui subjektyviai trūksta meilės ir globos, todėl jis tai kompensuoja maistu. Pradėjus riboti maistą, organizmas ir psichika patiria sukrėtimą, prie kurio reikia priprasti.
Kadangi tu rašai dar apie vieną svarbią temą, tai ir aš jos nepaliksiu nuošalyje. Tau pradeda rodyti dėmesį berniukai. Vaikino dėmesys merginai yra įdomus, malonus, bet kartais sukelia daug nerimo ir streso. Ne kiekviena mergina gerai jaučiasi, sulaukusi asistavimo ar simpatijos ženklų iš vaikino.
Vienos be atilsio apie tai svajoja ir sapnuoja. O kitos stengiasi kiek galima labiau išvengti susidūrimų su berniukų dėmesiu. Kartais net galima pasiduoti depresijai nuo minties, kad virsti mergina – gulbe iš bjauriojo ančiuko, kuriai neabejingi vaikinai.
Tą baimę, įtampą ir neviltį viduje galima išsklaidyti, vėliau šita būsena atslūgs, atsiras daugiau gerų emocijų. Tik reikėtų pasitelkti ką nors į pagalbą.
Tautosakoje ir pasakose tai vadinama sielos virsmu, kai per daugelį išbandymų, ugnies, vandens, pavirtimų gyvūnais, užbūrimų, užmigdymų ir kitų patyrimų mergaitės palaipsniui keliauja į moterų pasaulį.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
