Vaikinas simpatiškas, pasimatymas praėjo puikiai… Kas toliau? Skambinti? Laukti, kol paskambins? Skambinu… draugei. Šifruojame ženklus, pasimatymo detales, kuriame „kabinimo“ strategiją…
Draugė pataria paskambinti… Ruošiuosi, bandau susikaupti.. Gaunu jo žinutę! Aliarmas! Aliarmas! Skubiai reikia keisti strategiją!
Daugybė žmonių kiekvieną dieną bando įgyti kokio nors kito žmogaus palankumą ir tam nejučia, o gal specialiai, kuria strategiją. Pasiteisina? Ne visada. O kartais net perlenkiama lazda, stengiantis „supančioti“ patikusį asmenį.
Amžinas, didelis „TAIP”
Jis nori, kad nešiotum aukštakulnius – sakai „TAIP“. Jai nepatinka tavo draugas Marius ir nori, kad su juo nebebendrautum – „TAIP“…
Baigi išsiversti iš savo kailio tam, kad įtiktum jam/jai. Tačiau ar tikslas pateisina priemones? Kaip dažnai savo simpatijoms sakydami „TAIP“, mes išduodame patys save ir nejučia tampame tuo, kuo nesame?
Juratė su savo simpatija susipažino sode, kai pjaudama žolę visa purvina ir prakaituota, rėkė keikdamasi ant šuns, kuris įsigudrino apšlapinti krapus lysvėse. Pakviesta į pasimatymą ši sugalvojo „išpirkti“ savo kaltę dėl to, kad nebuvo išsipuošusi, ir į pasimatymą išsiruošė kaip į puotą.
Negana to, ši bandė vaidinti seksualią ir vaikinas išsigando. Kaip staiga tokia šauni, energinga, darbšti mergina tapo besimaivančia blizgučių verge?
Dažnai kurdami kabinimo strategiją, mes pamirštame, kad esame tokie, kokie esame ir žmonės nori mus matyti tikrus. Aišku, ne visada verta būti itin atviram ir pasakoti, kodėl tu išsiskyrei su savo gyvenimo meile, su kuriuo draugavai prieš pusmetį, arba iškloti visų merginų, kurios tave kabino vardus.
Tačiau nors ir kabinimo strategija, sakant didelį „TAIP“ mums suteikia vilčių, kad įtiksime savo simpatijai, bet visų pirma reikėtų pagalvoti, ar ta simpatija gebės suprasti mus, kai patys piešiame visai kitokį savo portretą.
Tai, kas lengvai įgyjama, ilgainiui tampa nebeįdomu. Vienas vaikinas taip norėjo man įtikti, kad net valgė kartu su manimi vynuoges, kurioms yra alergiškas. STOP! Ar verta taip aukotis?
Didelis „NE“
Jurga visada manydavo, kad jei vaikinui kokių dvidešimt kartų pasakysi „NE“ – jis pames dėl tavęs galvą. Entuziazmas jos išrinktuosius lydėdavo tik kokią savaitę. Vėliau šie pamiršdavo tikslą ir susirasdavo ne tokias išlepintas, viskuo nepatenkintas merginas.
Taip jau būna, kad berniukams reikia to, ko reikia visiems, tačiau, jei tavęs mažai kam reikia, o tu rodai kaprizus iki pamėlynavimo – beribės meilės nesitikėk. Ar ilgai gali daužyti galvą į sieną? Ar visada užtenka ryžto sieki nepasiekiamo?
Mergina turi turėti savo paslapčių, vaikinai taip pat turėtų būti ne „skysti atlapaširdžiai“, kurie mano, jog papasakojus apie save viską – pakerėsi merginą. Tačiau pagarba žmogui turi egzistuoti.
Labai dažnai mes neišdrįstame užkalbinti vaikino/merginos, nes bijome išgirsti kažką neigiamo, nedraugiško, šiurkštaus. Tad iš kur drąsos turėtų semtis tas kitas, jei mes taikome kabinimo strategiją „NE“?
Kare kaip ir meilėje visos priemonės tinkamos
Vieni „kabindami“ pasakoja apie savo „kietą“ mašiną, štai kitos rašo žinutę, jog dabar išėjo tik ką iš dušo ir tepliojasi kremu, nors iš tikrųjų sėdi su pižama prie TV ir užkandžiauja. Ir kartais tai suveikia.
Galbūt tu sukuri tai, ko nėra. Galbūt pagražini arba sutirštini spalvas. Iš paskutiniųjų stengiamės suvilioti kitą žmogų, tačiau kartais pamirštame pasidomėti, ar tam kitam žmogui tikrai reikia to, ką mes darome.
Jei strategija žlunga, sėdime ir griaužiamės/pykstame: „Aš tau širdį atidaviau, o tu man – nieko“. Nereikia būti nei mazochistui, nei sadistui tam, kad patiktum kitam žmogui. Mažutis maskaradas santykiuose pastaruosius praskaidrina, tačiau jei tai virsta trečiu pasauliniu karu, vertėtų susimąstyti.
Ar tikrai mūsų meilė yra karas? Ar mes turime kariauti patys su savimi tam, kad sulauktume taip trokštamo dėmesio ir pripažinimo, jei vis tiek likimas, Dievas, o gal laimingi/nelaimingi atsitiktinumai sudėlioja viską į savo vietas. O tu dažnai kuri strategijas? Pasiteisina?
