Hmmmm, tėvai… Nors juos man pavyko „gauti“ gana supratingus ir šiaip ne bukus, visgi pasitaiko situacijų (ir gan dažnai), kai jie žiauriai užknisa. Tada arba smarkiai rėkiame, arba aš tiesiog šaipausi – taip sako mama.
Taigi, aš neturiu jokio recepto, kaip pabaigti karą namuose ir jo taip pat sėkmingai nepabaigiau, nes, ko gero, per daug tingiu ir tikiuosi, kad jis neskausmingai savaime baigsis po poros, trejų metų, kai pagaliau aš išmausiu iš namų.
Vienintelės mano dedamos pastangos – švelnus karo apmalšinimas, dažniausiai juokavimas.
Pavyzdžiui, labai linksma paklausti tėčio, ar žino tokį dailininką – Katožuvą Noromuzovą ar dar kokį koks tik ateina į galvą. Puiku, jei tėtis nėra piktuolis, tada po trumputės įžangėlės smagiai pakalbame apie minėtojo dailininko paveikslus, stilių ir pan.
Po tokių dalykų norisi galvoti ne „kaip aš nekenčiu tėvų”, veikiau jau – kokie jie linksmuoliai. Bet jeigu tėtis nepasiduoda provokacijoms ir sako „eik sau, nėra tokio dailininko”, geriau vengti tokių nesąmonių.
Pralinksminti šeimos gyvenimą įmanoma, jeigu tėvai linksmi ir nėra kokios nors rimtesnės problemos, kitu atveju patarčiau kreiptis į psichologą, atvirai pasikalbėti su tėvais ir pasakyti, kaip jautiesi, kai jie šlykščiai elgiasi, dar galima eksperimentuoti su „nekalbėjimu“ mėnesį ar du, tačiau geriausia, turbūt, pasakyti, kaip jautiesi.
Dažnai tėvai tiesiog nesuvokia vaiko savijautos. Mylėkite, ne kariaukite!“
