Tęsiasi konkursas „Kaip nutraukti karą su tėvais“. Šį kartą redakciją sužavėjo Audriaus laiškas, kuris pateikė drąsų, vyrišką, bet labai subtilų būdą, kaip išspręsti barnius su tėvais. Audrius moko visus būti suaugusiais.
„Man 18 metų, bus už poros mėnesių devyniolika. Taigi, buvo ne vienas konfliktas su tėvais. Kaip ir kiekvienas aštuoniolikmetis išlaikiau vairavimo teises. Dauguma mano draugų pilnamečiai – jie taip pat išsilaikė teises.
Skirtumas tik toks, kad jie mašinas turi, o aš ne. Kadangi mėgstu reikšti savo nuomonę ir siekiu kad į mano norus būtų atsižvelgiama, tai pradėjau tėvams dėstyti savo problemą.
Tėčio darbo grafikas – keturios dirbamos dienos, keturios laisvos. Labai dažnai būna, kad jis dirba savaitgaliais, o būtent tada man mašinos labiausiai ir reikia – draugai važiuoja pasivažinėti, o man irgi to labai norisi. Taigi, kilo konfliktas.
Pasakiau, kad noriu dažniau gauti mašiną arba bent jau savaitgaliais ja važinėtis. Jeigu tėtis dirba iki vakaro – tai vakare, po darbo jam mašinos jau nebereikia.
Tačiau maža to, mama yra įsitikinusi, kad vairuoti aš nemoku ir jeigu vairuosiu, tai būtinai kažkas atsitiks.
Aišku, kilo baisūs pykčiai: „Dar ko! Pamiršk, džiaukis, kad išvis teises leidome išsilaikyti!”. Nusprendžiau nerėkti. Parašiau tėvams laišką. Laišką rašiau vien dėl to, kad būtų išvengta bereikalingų rėkimų ir emocijų.
Parašiau, išdėsčiau, kam man mašinos reikia, kad mano toks amžius, kai norisi pasivažinėti, „padurniuoti“ (aišku protingai), kad važinėju tikrai atsargiai.
Tada išėjau į lauką. Grįžau vakare, tėvai jau miegojo. Kitą dieną ryte tėvai atėjo į kambarį ir manęs atsiprašė. Pasakė, kad jie tiesiog per daug dėl manęs jaudinasi, perdeda ir buvo sutarta, kad savaitgaliais kai, tėtis grįžta iš darbo galėsiu džiaugtis mašina.
Išvada tokia – galima ir be rėkimų, ir be pykčių, ir net netiesiogiai paaiškinti tėvams kaip viskas yra iš tikrųjų.
Jeigu elgsiesi kaip suaugęs – tėvai tave laikys suaugusiuoju ir visiškai kitaip bendraus.“
Rašyk savo istoriją
