Vasario 3 diena. 11:00 klausausi Jurgos apmąstymų apie tai, kodėl jos Remigijus toks „š*knius“. 16:00 Laura į rankas kiša savo mobilųjį telefoną ir prašo pasakyti, ką galvoju apie žinutę, kurią ji išsiuntė savo simpatijai. Kalbamės apie tai 2 valandas.
19:00 Laura persiunčia visus simpatijos atsakymus ir klausia, ką, mano manymu, jis norėjo pasakyti. Iki pat 2:00 „Skype“ atakuoja dar keletas draugų ir draugių, kurie klaidžioja minčių labirintuose ir bando rasti 74 galimas įvykių baigties versijas. Kantrybė greitai baigiasi. Tai gal užteks mąstyti?
Iš esmės, mąstyti apie viską, daug, beprasmiškai su emocinėmis kančiomis labiau būdingas merginoms. Taip jau yra, kad vaikinai problemas linkę spręsti, apie jas negalvodami. Nėra problemos analizės – nėra ir problemos.
Priešingai, merginoms kaip oras reikalinga kalba. Nesvarbu, net jei kalbant problema nebus išspręsta – kalbėjimas merginai padeda „nuleisti garą“.
Kuo daugiau galvoji ir apie tai kalbi, tuo lengviau. Tačiau atsitinka taip, kad mąstymas tampa beveik liga. Žmogus „užsiciklina“. Norėdamas jaustis tvirtai – jis bando numatyti galimas kažkokio įvykio baigtis, galbūt savo likimo vingius, o gal tiesiog ieškodamas sau ar kitam pateisinimo, pradeda be paliovos sukti galvą dėl įvairiausių niekų.
Gyventi būna nebeįmanoma. Mintys nesuvaldomai lekia „brainstorming‘u“, nebesinori nieko, puolama į depresiją.
Tai labai būdinga nelaimingai įsimylėjusiems, išskirtinai merginoms arba per daug laisvo laiko turintiems. Mat visi, dūžtančiomis širdimis, vis bando grįžti mintimis į praeitį, teisintis ir bandyti pateisinti. Dažnai ieško atsakymų į tokius klausimus, kurie ir taip būna akivaizdūs.
Pavyzdžiui, vaikinas palieka merginą, o ši mėnesį svarsto „ar aš jam patinku?“ vietoje to, kad atsimerktų ir pamatytų akivaizdžią tiesą! Bet, matyt, derėtų jiems už tai atleisti, nes meilė – dalykas sudėtingas…
Kaip daug ir beprasmiškai mąsto merginos įrodo vien tai, kaip skirtingai priešingų lyčių atstovai atsakinėja į klausimus. Psichologų teigimu, vaikinas, išgirdęs klausimą, mąsto apie tai, ką atsakyti. Kadangi ilgai tylėti negerai, dažniausiai jis atsako „nežinau“. Tai išsprendžia didžiąją dalį jo problemų. O jei jau pasakė „nežinau“, tai ir galvoti, kaip yra iš tikrųjų, nebereikia.
Tuo tarpu merginos, išgirdusios klausimą, pradeda galvoti apie tai, koks turėtų būti atsakymas, kad sulauktų norimo rezultato. Kadangi į klausimą reikia kažką atsakyti – ši pradeda kalbėti daug, viską, kas tik jos mintyse. Kitaip tariant, ji „šaudo“, tikėdamasi, kad kažkuri mintis bus tinkama ir ji pasieks rezultatą, kurio trokšta.
Be to, kaip jau rašiau, mąstyti daug merginoms yra tarsi prigimtinis dalykas ir to neišvengsime, bet kas per daug, tas nesveika…
Taip jau yra, kad kai atsitinka, kas nors blogo, puolame analizuoti, dėl kokių priežasčių tai nutiko, tačiau, kai gyvenime viskas klostosi puikiai – apie sėkmės priežastis net nepagalvojame. O gal vertėtų?
Mąstymas (kai jo būna per daug) sueikvoja daug mūsų energijos. Tampame pavargę, irzlūs, nebesugebame susikoncentruoti ir tada iš visų pusių pasigirsta tokių pat „mąstytojų“ topinės frazės: „gyvenimas yra š*das“, „man depresija“, „aš toks vienintelis nelaimingas“, „čia man vienam taip bloga“, „visi aplinkui nemąsto ir gyvena gerai, o aš vienas mąstau ir man blogai“ arba „aš esu duobėje, niekas tokioje duobėje iš mano draugų nėra buvęs“.
Dažniausiai ta duobė – sudaužyta širdis, o po savaitės tokiems savarankiškiems „duobkasiams“ atsiveria jau kiti meilės frontai…
Tokių savarankiškų „duobkasių“ atsiranda dėl to, kad gyvenimas nuobodus, gal dėl per mažo užimtumo, tingėjimo veikti, pomėgių neturėjimo. Tai ypač būdinga paaugliams, kurie nesirūpina savo išlaikymu, maistu, drabužiais, kartais net mokslais.
Didžiulė praraja sukuriama ten, kur jos nėra. Aišku, žmogus negali gyventi be problemų, nes nepasitenkinimas skatina tobulėjimą, tačiau sėdėti ir mąstyti, kaip viskas blogai arba kas būtų, jei būtų, irgi ne išeitis.
Savaime suprantama, kad mąstyti niekas neuždraus, tačiau reikia jausti ribas, kada mąstymas pradeda trukdyti gyventi. Kiek prabėga laiko, sėdint ir vis „maišant“ galvoje mintis? Jei tam skiri didžiąją dalį dienos, tai jau yra blogai.
Močiutės dažnai moko: „pasižiūrėk, kaip kiti blogai gyvena, rankų kojų neturi…“, tačiau vis viena savi marškiniai arčiau kūno. Bet mąstymas apie tai, kas buvo, yra arba bus – nėra tikrasis gyvenimas. Nereikia savo mintimis žudyti tikrojo gyvenimo.
„Kartą keliavo asilas per dykumą. Saulė smarkiai kaitino smėlį, gyvūnas keliavo ilgai, labai ištroško. Ir štai priėjo jis oazę, o ten stovi dvi statinės: viena pilna vandens, o kita vyno. Galvojo, galvojo asilas, vandenį ar vyną gerti ir nudvėsė iš troškulio….“
Tad gal pats laikas nustoti kasti sau duobę mintimis, kankintis, verkšlenti, bandyti įspėti likimą… Juk ar nebūna taip, kad apgalvojus visas 74 galimas situacijos baigtis, vis tiek įvyksta ta nelemta 75-oji? Būna? Tad kam spėlioti, kas bus ateityje, kam milijonus kartų galvoti apie tai, kas jau įvyko? Problema dabar? Per daug mąstant gyvenimas pralekia pro šalį! Tad pats laikas veikti!
