Kokios problemos jums kyla? Kaip jums pavyko nutraukti nesibaigiančią paaugliškų nesusipratimų virtinę su savo gimdytojais? Kaip jūs, jaunuoliai, mokote tėvus būti gerais tėvais, o kaip šie, savo ruožtu, grūmoja jums, versdami būti pavyzdingais vaikais? Siųskite savo istorijas.
Virginija aprašė savo patirtį. Galbūt Jums padės jos pasakojimas ir jūs taip pat lengvai išspręsite iš pažiūros neišsprendžiamas problemas su tėvais.
„Mano vardas Virginija. Gyvenu viename nedideliame Lietuvos miestelyje. Kaip ir kiekvienas normalus paauglys pykstuosi su savo tėvais jei ne kasdien tai tikrai kelis kartus per savaitę.
Kartais mūsų barniai pasibaigia paviršutiniškais pasisvaičiojimais, kaip jie nesupranta mano stiliaus ir kaip jiems gražios kaimynų „susitvarkiusios“ dukros, o kartais konfliktas įsiplieskia kur kas karščiau.
Tada nesuvaldau ašarų, kartais net nepagalvojusi imu šaukti ant tėvų, jog jie vieninteliai tokie nenormalūs ir kad mano draugai stebisi, kaip jie gali su manimi šitaip kalbėti ir elgtis.
Problema labai paprasta. Aš draugauju su vaikinu, su kuriuo mes mokomės vienoje mokykloje. Po pamokų aš dažnai pas jį lieku pasisvečiuoti, nes namo vestis kol kas nedrąsu. Nieko „nenormalaus“ mes nedarome, tačiau vos tėvai sužinojo, kad mes būname vieni namuose – pasiuto.
Prasidėjo pamokslai, kad aš mokyklos nebaigsiu dėl nėštumo, kad vaikinas manimi naudojasi, kad aš per anksti „atsidaviau“. Vos kyla tokios kalbos, man norisi verkti. Mano nuomonės tuomet neklausoma, nes, anot jų, mano nuomonė nesusiformavusi.
Negaliu pakęsti, kai tėvai negerbia paauglių tik todėl, kad jie jauni ir tariamai nepatyrę. Jie tiesiog turi kitokį požiūrį, kurį galima suprasti, apie kurį galima kalbėti, jei paauglių būtų išklausoma.
Taigi, barniai tęsėsi kelias savaites. Galiausiai, pasitarusi su draugėmis, nusprendžiau viską pakeisti. Nebegalėjau tverti tokios situacijos namuose.
Blogiausia, kad miestelis mažas ir netrukus daugelis gyventojų ėmė kalbėti, kad aš nesutariu su tėvais, kad mūsų šeima netvirta. Tai buvo siaubingas laikotarpis.
Ką aš tada dariau? Ne, nėjau pas psichologą, paprasčiausiai su drauge aptariau veiksmų planą. Pirmiausia, grįžusi po pamokų, sulaukiau mamos ir drąsiai jai pasakiau, kad šiandien mano ir Tado šventė – mes draugaujame mėnesį.
Ji nesuprato, ką noriu pasakyti, tačiau aš jos paklausiau, kaip ji mano, kuo man pasipuošti. Planavome eiti pasivaikščioti dviese, o paskui užsukti pas draugus į vakarėlį.
Mama stovėjo išsprogusiomis akimis, o aš kuo greičiausiai ruošiausi. Mama pastebėjo, kad esu susijaudinusi. Tada aš jai pasakiau, kad man šis pasimatymas svarbus, kad man tas vaikinas svarbus. Trumpai papasakojau, kas jis, ką veikia.
Kitą dieną jai papasakojau, kaip man sekėsi.
Vieną vakarą specialiai pakviečiau Tadą pasivaikščioti tada, kai mama turėjo grįžti iš darbo. Susitikome, pristačiau jai Tadą ir mes vėl nuėjome, beplepėdami.
Dabar mama kur kas tolerantiškiau kalba apie mano ir Tado santykius, nebepanikuoja, o pataria. O ir aš kaip išgalėdama valdausi. Emocijų pliūpsniai, kalbant su tėvais ir siekiant gerų santykių – nepasiteisina.“
