Nesuprantu, tai visgi myli ar ne? Mylėjo ir nustojo? O gal nemylėjo visai?! Vis svarsčiau, kokios emocijos telpa į žodį meilė ir bandžiau suprasti, kodėl žlugus santykiams verkiame, kad mylime, nors ir labai kankinomės, buvome išduoti, pykome draugaudami…
Atrodo, viskas čia aišku. Širdžiai neįsakysi – net jei įsižiūrėjai pašlemėką ar raganą ir jis arba ji tau nuodija gyvenimą. Tada smegenų darbą pakeičia greitas širdies plakimas ir jausmai – nieko čia nepadarysi.
Tačiau, jei nuo meilės dar neišrasti vaistai, gal įmanoma, kad dabar juos išrasiu aš? O gal nėra vaistų, nes nėra ligos? Apžvelgsiu viską nuo pradžių.
Meilės rūšys
Psichologai skiria 6 meilės rūšis. Erotinė, kurios metu dominuoja emocijos, dažniausiai aplanko iš pirmo žvilgsnio. Kita – draugiškoji, atėjusi palaipsniui, partnerius susieja patikimu ryšiu. Trečioji – užvaldanti. Tai tokia meilė, kuri retai baigiasi laimingai, nes (dažniausiai vienas) partneris jaučiasi lyg apsėstas.
Ketvirtoji meilės rūšis, tai pragmatiškoji meilė, kurios metu aktualiausias yra praktinis požiūris į žmogų: jo gabumai, padėtis visuomenėje, galbūt tam tikros asmeninės savybės, pavyzdžiui, meilė vaikams.
Dar viena – tai žaidimas „meilę“, kai svarbiausia yra užkariauti, nugalėti partnerį. Kai tai įvykdoma, suinteresuotumas baigiasi. Paskutinė rūšis, tai – pasiaukojanti meilė, kai ją jaučiantis žmogus rūpinasi tik kito interesais, norais, visiškai jam atsiduoda.
Tačiau apžvelgus visas šias rūšis, aišku tik viena, jei „gavai per nagus“ – skauda.
Išgyventi meilę
Anglų kalboje yra labai geras daug reiškiantis žodis – „overreact“, kuris reiškia – „per daug jautriai reaguoti“. Mano manymu, dažnai pradėjus jausti įvarius jausmus, susijusius su meile, žmonės viską šiek tiek pervertina.
Anksčiau su pasibaisėjimu žiūrėdavau į žmones, kurie susiranda netinkamas antrąsias puses, kankinasi ir aiškina, kad vis dėlto myli. Tačiau kas vyksta mūsų organizme, kai klaidžiojame santykių labirintuose?
Kai susirandame antrąsias puses – išgyvename stiprias emocijas. Organizme išsiskiria begalė hormonų, tokių kaip adrenalinas, kartais laimės hormonas – endorfinas. Vyrams be abejonės padaugėja testosterono, moterims – estrogeno.
Taip, kaip žmonės jaučia malonumą kad ir supantis ant karusėlių (išsiskiria adrenalinas), taip ir santykiuose, išsiskiriant įvairiems hormonams, žmonės tampa priklausomi nuo jų, kaip nuo narkotikų.
Kadangi meilę iš dalies galima sieti su emocijomis, tai įsimylėję tampame emociškai priklausomi. Tačiau neverta stebėtis, kad žmonės lieka kartu net su nelaiminga, kankinančia meile. Neigiamų emocijų metu dažniausiai įvairių hormonų išsiskiria dar daugiau, nei išgyvenant teigiamas.
Emocijų karas
Tad ar galima teigti, kad nelaiminga meilė irgi yra malonumas? Jei mylėjai, o tave įskaudino – šiek tiek nusiraminus atūžia antroji meilės banga. Žmonės mano, kad jie vis dar myli.
Praėjus tam tikram laikui, sutinkamas kitas žmogus ir viskas prasideda iš naujo. Sakoma, kad kai žmogus įsimyli pirmą kartą, jis teigia, jog tai yra jo pirmoji meilė, o kai sukuria su kuo nors šeimą, kalba, jog tai yra jo vienintelė meilė.
Kiti teigia, kad gyvenime šį jausmą galima išgyventi tik vieną kartą, dar kiti „pateisina“ įmanomas tris dideles gyvenimo meiles. Tačiau taip jau yra, kad po išsiskyrimo, praėjus šokui, žmogaus organizme staiga sumažėja visų jau minėtų hormonų kiekis. Kaip narkomanai tampa priklausomi nuo narkotikų, taip ir mes, mylintys, o kartais ir nemylimi, tampame priklausomi nuo…emocijų? Tampame emociniais vergais.
Noras pasveikti
Kadangi jaučiame poreikį išgyventi tam tikras emocijas ir vėl padidinti hormonų kiekį organizme, bandome susigrąžinti prarastus santykius. Nesvarbu, ar jų metu kentėjome, ar džiaugėmės, tačiau tikslas aiškus.
Vieni po išsiskyrimo puola pirmam pasitaikiusiam į glėbį, dar kiti – bėga linksmintis, vartoti alkoholį, arba kankinasi tol, kol organizmas pripranta prie įprastų pojūčių ir taip išaukštinti santykiai pasimiršta kaip blogas sapnas.
Meilė yra labai sudėtingas reiškinys, o gal jos iš viso nėra, gal tai tik žodis apibrėžiantis štai tokias chemines organizmo reakcijas? Tačiau, manau, svarbiausia dėl nepavykusių santykių nepulti į depresiją.
Klausimas po išsiskyrimo: „ir ką aš jame/joje radau…“ – tik dar kartą įrodo, kad gyvenime galbūt nėra sudėtingų dalykų, galbūt mes juos padarome sudėtingais. Tad būkite gerais chemikais ir pasistenkite teisingai sumaišyti jausmus… Receptai slypi mūsų širdyse.
