KLAUSIMAS: norėčiau sulaukti jūsų patarimo, kaip elgtis painioje situacijoje. Gal ji pasirodys kai kam ir juokinga, bet aš tikrai pasimetusi. Draugavau su vaikinu beveik 4 metus, buvo audringa draugystė, visko buvo, bet mylėjome vienas kitą.
Atėjo laikas ir jis mane paliko, greitai susirado kitą. Pats blogiausias dalykas, kad aš jam jaučiu meilę, nors mes jau išsiskyrę beveik 2 metus.
Blogiausia, kad jis negali be manęs, aš taip pat. Nors jis turi gal jau trečią panelę, tačiau jis nepalieka manęs ramybėje. O aš pasiduodu…
Dabar mus sieja tik lova. Jis visoms savo panelėms yra neištikimas su manimi, jos visos niršta ant manęs. Bėda ta, kad kai aš tik bandau trauktis nuo jo, jis manęs nepaleidžia.
Stengiausi, bėgau, pykomės, aiškinau, kad paliktų mane ramybėje, bet praeina kiek laiko ir vėl jis man rašo, skambina, kad pasiilgo.
Mes vienas kitam neleidžiame gyventi. Tik manau, kad man sunkiau, nes to žmogaus aš taip pat pasiilgstu ir man gera su juo. Pati suprantu, kad jis nevertas manęs. Tačiau vis puolu jam į glėbį. Kodėl aš jam reikalinga?
Turiu daug simpatijų, tačiau nė vienam nieko panašaus nejaučiu. Ką patartumėte?
ATSAKYMAS: kai kurios merginos tikrai atpažins save šiame laiške. Šis laiškas apie tai, kad ne visada lengva, pasakius „ne”, laikytis savo žodžio. Tu rašai, kad jūs su vaikinu pažįstami jau tikrai daug metų, tačiau susidaro įspūdis, kad tau dabar tik 18 ar 19 metų.
Tu esi tarytum be savo valios, be savo nuomonės, netekai sugebėjimo save apsaugoti. Taip elgiasi tik labai jauni žmonės: paaugliai ar netgi vaikai. Vaikai ir paaugliai yra labiau priklausomi nuo suaugusiųjų – savo tėvų, savo vyresnių seserų ar brolių.
Vaikai negali išeiti iš namų, negali atsisakyti gerti ar valgyti suaugusiųjų maisto, negali išgyventi be suaugusių. Taip pat jie negali apsieiti be suaugusiųjų ir emocine prasme. Vaikui, paaugliui, jaunam ar suaugusiam žmogui reikalingi kiti, kurie apdovanoja jį meile, šiluma ir švelnumu, ir nereikalauja už tai atlyginti.
Deja, ne kiekvienam iš mūsų pasisekė. Ne kiekvieno mama, tėvas, kitas auginantis asmuo buvo mylintis, saugantis, globojantis žmogus. Kartais mergaitė ar berniukas auga labai apleisti emociškai, kai kurie patiria emocinę, fizinę arba seksualinę prievartą.
Bet poreikis būti mylimam/-ai niekur nedingo. Poreikis tik sustiprėjo, galėjo virsti panašiu į „badą“ patyrimu. Jeigu ilgai badauji, tai paskui imi valgyti bet ką, ką tik tau duoda, kad nemirtum. Taip pat yra ir su emocijomis. Emocinis badas – labai skaudus dalykas.
Šioje vietoje noriu sugrįžti prie tavęs ir tavo laiško. Tau yra labai liūdna ir pikta ant savęs, nes tu negali atsispirti savo buvusiam vaikinui, kai jis ima su tavimi elgtis lyg ir švelniai, ryžtingai, sako tau, kad yra pasiilgęs.
Jis dar gali pridėti ir tokius žodžius: „aš gi žinau, kad ir tu manęs labai pasiilgai, kad tu be manęs gyventi negali, vis tiek pulsi man į glėbį“. Taip jis parodo savo pranašumą, kad turi tau labai daug įtakos. Tai ir yra psichologinis „badaujančios emociškai“ išnaudojimas. Jis, žinodamas, kad tavęs nemyli, naudojasi tavimi patenkinti instinktus.
Kodėl tu pati nesusirandi geresnio draugo, negali įsimylėti ir susidraugauti su paprastu vaikinu? Paprastas vaikinas yra geras, rūpestingas, paslaugus, nuoširdus, jis nelinkęs išnaudoti merginos. Tau pritrūksta „tokio priedo” prie gerųjų vaikino jausmų, kad tave atstumtų, šiek tiek pažemintų, parodytų, kad tavęs nemyli.
Tau trūksta teigiamo savęs vertinimo ir įsitikinimo, kad esi verta pagarbos ir gerų santykių.
Kada nors patyrę emocinį badą žmonės bijo likti vieni ir vėl patirti šiurpų apleistumo jausmą. Bet jie negali draugauti tradiciškai, pasitenkinti tiesiog meile, jiems reikia tų nemalonių kankinančių pojūčių, kai kitas jais naudojasi. Tai juos lyg „veža“. Svarbiausia, reikia patikėti, kad esi verta geresnių ir laimingesnių santykių.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
