Mane slegia baimė, baimė ir dar kartą
BAIMĖ… Galėčiau kartoti šį žodį dar keletą kartų, nes jis toks
dažnas mano palydovas.
Prieš porą metų, netekau tėvelio, deja, likimas atėmė jį iš
mūsų… Niekada netikėjau, kad tai gali atsitikti mums, suprantama, kad kai šeimą ištinka tokia nelaimė, niekas jai nebūna
pasiruošęs.
Bijau visko, bijau, kad dar kartelį taip neatsitiktų,
kad iš manęs neatimtų mamos, brolių, mano draugo. Jiems sunku su
manimi, nes mano baimė, kaip jie sako, „perdėta” ir „nesveika”.
Kai nematau mamos ar brolių, skambinu kas 20 minučių, klausiu, ar viskas gerai,
jei jie neatsiliepia, aš pradedu verkti ir jau prisimąstau, kad
kažkas atsitiko, tuoj pat įsivaizduoju laidotuves ir pan.
Kai atsigulu, įsivaizduoju pačius žiauriausius vaizdus: manau, kad šeima gali sudegti, kad jie gali žūti autoavarijoje, kad juos gali užmušti kažkas… Ir tai tęsiasi
kiekvieną dieną.
Jaučiu, kad esu ligonis, kuris nemoka tramdyti savęs.
Kai dieną būnu viena namuose, užsirakinu net savo kambario duris, nes bijau, kad
pamatysiu tėvelį, kad jis man pasirodys.
Jaučiu, kad šios problemos kenkia mano sveikatai: galvos skausmai,
širdies plakimas, pilvo skausmai, kartais atrodo, kad skauda
visą kūną ir jaučiu, kad tai viskas dėl baimės…
Ką man daryti?
ATSAKYMAS: taip jau atsitiko, kad baimė apipynė tavo gyvenimą ir neleidžia laisvai kvėpuoti nei dieną, nei naktį, nei vienatvėje, nei tarp draugų. Jeigu tu visą laiką bijai ir tau visą laiką atrodo, kad kažkas atsitiks tau arba tau brangiems ir artimiems žmonėms, gyventi darosi labai sunku.
Tu nepaprastai vaizdingai ir poetiškai apibūdinai savo savijautą ir kiti skaitytojai gali bent iš dalies įsijausti į tavo sunkią ir sudėtingą būseną. Tokia stipri baimė reikalaute reikalauja, kad su ja rimčiau kovotum.
Tavo būsena išties rimta. Kiekvienam jaunam žmogui tėvo praradimas yra milžiniškas smūgis. Ypač po sunkios ligos arba po netikėtos avarijos, jeigu taip atsitiko tavo tėčiui.
Jeigu nesuspėjai pasirengti jo išėjimui, jeigu negalėjai pasikalbėti su juo, neturėjai progos pasakyti, ką norėjai jam svarbaus pasakyti. Tai paliko tavyje lyg neužbaigtą rašyti knygos skyrių.
Kitaip tariant, tu užtęsei praradimo traumą ir po jos atėjusią krizę. Tai labai sunkus, bet neišvengiamas patyrimas. Kiekvienas išgyvena praradimą ir po kurio laiko žmogus susitaiko su tuo, kad jis neteko artimojo, ir išmoksta gyventi vienas.
Bet kartais būna, kad gedulas ir sielvartas neišsisklaido ir tada gali atsirasti visokių sunkumų. Tavo sunkumas – atsiradusios baimės.
Nieko nuostabaus, kad gali bijoti savo, savo draugo, brolių ir mamos mirties. Praradimo patyrimas toks sunkus, tad paskui kurį laiką tau atrodo, kad kitiems artimiesiems gresia kažkas negero. Bet tai palaipsniui turi praeiti.
Jeigu tokie nuogąstavimai dėl artimųjų nepraeina ir jų nematant kyla nerimas, tai reiškia, kad gedulas nėra pasibaigęs. Kad dar yra apie ką pasvarstyti ar apie ką pakalbėti. Galbūt tai neišsakyta patirtis, istorija, nuoskaudos, nusivylimai. Tai gali būti kaltės ar moralinės skolos jausmai.
Sunku pasakyti tiksliai, kas tave kamuoja. Bet jeigu nei tu pati, nei su draugų ar artimųjų pagalba neįveiki savo baimių, teisingiausia būtų susitikti su psichoterapeutu ir aptarti, ką tokia tavo savijauta reiškia.
Kadangi baimių prasmė gali būti gilesnė, negu mes galime matyti, tai reikia daugiau laiko ir pastangų joms suprasti ir įveikti. Tai tas pats kaip atspėti painią ir sudėtingą mįslę.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
