Vasarą susipykome dėl paprasčiausių mergaitiškų trumpų šortų. („Tu taip ir trokšti kitų dėmesio!” – sušuko). Bet vasarą juk karšta, nesinori dėvėti ilgas kelnes. Bet dėl šventos ramybės nusileidau. Jis vis teigia, kad aš jam rūpiu, kad nori, jog į mane nežiūrėtų kiti.
Jei ilgiau neatrašau, ar sužino, kad sėdžiu prie kompiuterio, pirma frazė būna: „jau su bernais rašinėjiesi“. Jis žino, kad niekada nesu jo išdavusi.
Dažnai daro klaidingas išvadas, prieš tai manęs nepaklausęs, kaip viskas yra. Dėl to jau ir aš vis dažniau užsiplieskiu. Juk jis mane suvaržo, kaskart randa, ką nors jam nepriimtino.
Nors ir yra mielas, globoja mane, tačiau nepasikeičia, nors to prašau. Kai aš supykstu, jis kaltina mane tuo, kad neva tik išsilieju ant jo, nes mano santykiai su tėvais gan prasti. Tačiau barnius su tėvais aš palieku namie…
Dėl kiekvieno mudviejų pykčio lieku kalta ir atsiprašau, dėl šventos ramybės. Bet mano kantrybė nėra geležinė… Be to, jam labai sunku ką nors išaiškinti susipykus.
Pvz. ką nors paaiškinu, jis nesupranta, paaiškinu kitais žodžiais, tada supranta viską paraidžiui ir prasideda: „tu visiškai nelogiškai kalbi”. Arba teigia, kad prieštarauju sau. Galų gale pati pasimetu ir nusileidžiu.
Tikrai kartais atrodo, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis…
Tačiau bijau išsiskirti. Gal tiesiog pripratau prie jo, be to, žinau, kad manęs taip lengvai nepaleistų. Galų gale mes mokomės toje pačioje klasėje… Ir gaila būtų tų metų…
Pradžioje viskas buvo taip gražu, pamačius jį, pilve imdavo skraidyti drugeliai, džiaugdavausi kaskart, jį matydama. Drauge patyrėme daug mielų akimirkų… O dabar…
Matau jį ir tiek. Nieko ypatingo. Gal nevalingai kartais išspaudžiu šypseną… Bet jaučiuosi nuo jo pavargusi. Pavargusi nuo pykčių… Pavargusi nuo amžino aiškinimosi dėl smulkmenų. Juk absurdas – kaltinti mane noru, kad į mane žiūrėtų kiti.
Juk rengiuosi taip, kad man būtų jauku ir patogu… Galų gale ima atrodyti, kad jis meluoja apie savo jausmus, apie meilę. Juk jei tikrai mylėtų, įsiklausytų į mano norus. O aš tenoriu ramybės…
ATSAKYMAS: jūsų draugystei atėjo išbandymų metas. Tau tenka labai sunkus uždavinys – padaryti išvadas apie savo pasirinkimą. Jeigu jautiesi pavargusi nuo santykių po metų, tai tikrai reikia susirūpinti. Rašai apie barnius ir ginčus, apie savo nusivylimą ir nuovargį, kuris man panašus į nusiminimą ir tikrą nevilties šauksmą.
Tavo draugas labai nepasitiki tavimi ir todėl reikalauja iš tavęs – įrodyti, kad nekalbėjai su vaikinais, kad apie juos negalvojai, kad į jų pusę net nepažiūrėjai.
Kodėl jam visą laiką atrodo, kad tu kupina pačių aistringiausių potraukių, bet tik ne jo atžvilgiu? Kas jį verčia kankintis, abejoti, jus persekioti, žeminti ar statyti į nepatogią padėtį?
Jokios tavo priesaikos padėti negali, nes jam, atrodo, vaidenasi. Tai vadinama pavyduliavimu.
Jeigu pavyduliavimas toks stiprus, kad žmogus nebeskiria, kas vyksta tikrovėje, o kas jo vaizduotėje, tada turime reikalą su liguistu pavyduliavimu.
Jeigu tu neturi dar vieno vaikino, jeigu slapta nevaikštai į pasimatymus su kitais, jeigu kitame mieste nesusitikinėji su kokiu nors dar jaunuoliu, tai tu čia niekuo dėta. Įtarinėjimai – tavo vaikino vaizduotės kūrinys.
Pasaulis yra sudarytas iš dviejų lyčių, kaip sutvėrė Dievulis. Mergina negali nepastebėti, kai pro šalį eina simpatiškas vyriškis. Bet lygiai taip yra ir vaikinams, susitikus gatvėje žvilgsniu su įdomia mergina. Bet ar pasikeitimas žvilgsniais jau ir yra neištikimybė?
Mes negalime valdyti kito žmogaus jausmų ir proto. Tas kitas žmogus pats save valdo. Todėl ir nepuola paskui kiekvieną patikusį ar patikusią. O kitas dalykas, kad niekas ir neturi tokio poreikio – iš karto nubėgti su kitu.
Nes yra ir meilė, ir ištikimybė, ir pagarba, ir orumas. Nejaugi dabar reikėtų pašalinti iš klasės ar mokyklos visus vaikinus, kad tu nė su vienu nekalbėtum?
Tu turi savo vaikinui pagrįstų prašymų. Kad jis piktai nekomentuotų, kad daugiau pasitikėtų, kad leistų tau kvėpuoti, nekontroliuotų.
Gal ir tavo draugas turi tau kokių nors pageidavimų? Gal jis nori, kad dažniau su juo pasimatytum, kad pasakytum, jog jį myli. Tai būtų suprantama.
Bet jeigu jis liepia tau negalvoti apie nieką, išskyrus jį, jeigu draudžia pakelti akis į praeivius gatvėje, jeigu liepia parodyti žinutes, ar kartais kokiam vaikinui neparašei, klausdama, kaip jam sekasi, tai jau ne kas.
Jeigu jis tau grasina, kad ką nors padarys ar pasidarys sau, jeigu jo nemylėsi, tai dar labiau susirūpink. Nes tai – sunkiai valdomo pavyduliavimo požymiai.
Žmogui, kuris stipriai pavyduliauja, pačiam labai sunku pasikeisti. Pavyduoliai savo žodžiais mus gali stipriai veikti. Bet nebijok. Jeigu nutarsi būti drauge, pasiryžk ir dar didesniems išbandymams.
O jeigu sumatysi, kad tokių santykių nenori, kad tai santykių pabaiga ir imsiesi iniciatyvos išsiskirti, tai jis paliks tave, kai tik tai pamatys.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.