Roberta žiūrėjo į mane sumišusi ir nežinojo, ką atsakyti. Ji buvo siaubingai pasimetusi. Mano žodžiai ją gerokai sukrėtė, ji tiesiog springo jais. Iš pradžių ji bandė vaidinti supykusią, tačiau galiausiai palūžo. Mėgavausi kiekvienu savo pasakytu žodžiu ir jos pasimetimu.
Po mano išrėžtos kalbos, ji tesugebėjo išmykti: „Tu mane palieki!? Joks bernas manęs nėra palikęs! Čia aš juos palikinėju!“. Po šių žodžių pradėjau juoktis. Patariau jai „remontuoti charakterį ir paniatkes“.
Pasakiau jai, kad man reikia tikros merginos, kurią galėčiau gerbti ir kuri gerbtų mane. Su kuria galėtumėme džiaugtis gyvenimu ir įveikti visus likimo išbandymus. Man nereikia valdovės ar tironės, noriu supratingos ir geros merginos.
Pasakiau jai, kad ji man patinka, kad man patinka jos išvaizda, tačiau būdas – bjaurus ir juo ji manęs tikrai netraukia.
Kad ir kaip sunku pripažinti – žmogaus charakteris, asmenybė yra daug svarbesni už išvaizdą. Juk draugaujant ilgesnį laiką, priprantama prie išvaizdos ir ji tampa ne tokia svarbi.
Tad kam man gaišti laiką su žmogumi, kurio charakteris man jau dabar nepatinka? Ar galėčiau šią merginą perauklėti? Nemanau. Ji pati turi suprasti, kad jai reikia keistis. Tik tada viskas susitvarkytų.
Tačiau dabar ji yra per daug „pasikėlusi“. Robertai visų pirma reiktų nusileisti ant žemės.
Na, ką gi, tikiuosi jos gyvenime atsiras toks vaikinas, kuris jai padės suvokti jos klaidas. Iš visos širdies jai to linkiu.
O aš pats nė kiek „nesiparindamas“ metu ją, nes tokios panos man nereikia. Ir jei atvirai, labai savimi didžiuojuosi. Draugauti su žmogumi tik dėl jo grožio yra žema, o aš įrodžiau ir sau, ir Aistei, jog man rūpi ir kitos vertybės.
Išsiskyrėme su ja nelabai linksmai. Aš jai pasiūliau tapti draugais, tačiau ji tik išjuokė mane. Ji pasakė, kad nenori daugiau manęs matyti, kad esu mulkis ir dar impotentas. Kaip miela iš jos pusės, ką? Na nieko, ji dar nesubrendusi. Tikiu, kad ji pasikeis.
Na ką, Mirka, turėjai paną vos kelias dienas, o dabar esi vėl vienišas. Kas tavęs laukia dabar? Ar dairysiesi kitos? Nežinau… Manau, kad panelė geriausiu momentu pati pasirodys mano gyvenime. Meilės gimimo negaliu nei sulėtinti, nei pagreitinti.
„Lakstydamas per panas“ daug nepešiu. Na, gal dar porą intrigėlių su tokiomis pat vištomis kaip Roberta…
Kad ir kaip ten būtų, nauja mokykla mano gyvenimui padovanojo vieną stebuklą – Aistę. Mūsų draugystė tauri ir tyra, tokios pavydėtų kiekvienas. Sakoma, kad jei turi tikrą draugą, vadinasi esi laimingiausias žmogus pasaulyje. Būtent toks aš ir esu.
Kai pamačiau Aistę prie Aktų salės, priėjau prie jos ir pasidalinau karščiausiomis naujienomis. Pasakiau, kad tarp mūsų su Roberta viskas baigta. Ji nustebo, išpūtė akis ir paklausė, ar ji mane paliko.
Nusišypsojau jai ir papasakojau, kad iš tikrųjų viskas buvo priešingai. Padėkojau Aistei, kad jos žodžiai padėjo man suprasti, jog esu asmenybė, o ne kažkieno tarnas.
Ji manęs paklausė, ar jaučiuosi laimingas, o aš jai atsakiau, kad laimingesnis turbūt dar niekad nesijaučiau. Nusišypsojome vienas kitam. Pasakiau Aistei, kad darau neterminuotas panų ieškojimo atostogas. Kad kol kas turiu ją, tikrą draugę, ir man to užtenka.
Ji buvo labai laiminga išgirdusi šiuos žodžius. Mes apsikabinome. Jos glėbyje jaučiausi pasakiškai. Ją apkabinus, keisti, sunkiai aprašomi jausmai pulsavo mano kūnu.
Nuėjome į pamoką. Nusprendėme padaryti keletą pakeitimų: visų pirma, per visas pamokas pradėjome sėdėti kartu. Be to, dabar visada lydžiu ją namo. Juntu kaip sulig kiekviena diena mano jausmai Aistei darosi vis gražesni.
Pradedu prie jos prisirišti. Tikiuosi mūsų atviras ir nuoširdus bendravimas niekad nenutrūks. Tikiuosi mūsų draugystė tęsis visą gyvenimą. Galbūt aš tik skystas romantikas, tačiau esu neapsakomai laimingas, kad Dievas man padovanojo Aistę.
Pagaliau galiu pasidžiaugti, kad ši mokykla man tapo nebe nauja. Pripratau čia mokytis ir dabar galiu jaustis visaverte šios mokyklos dalimi. Susiradau naujų draugų, pripratau prie dabartinių mokytojų ir prie aplinkos.
Ką gi štai ir visi mano įspūdžiai iš jau nebenaujos mokyklos. O dabar belieka pasinerti į mokslų sūkurį ir galiausiai mesti rūkyti. Jei gyvenimas sudrebės – mano dienoraštį dar perskaitysite.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
