Man reikia apsispręsti, kur noriu likti, ar čia su tėčiu, kuris nėra man labai geras, bet čia visi mano draugai, mano mokykla, popamokinė veikla, čia jaučiuosi pripažįstama.
Ar išvažiuoti su mylinčia mama ir viską kurti nuo pradžių: pradėti eiti į naują mokyklą (mokykloje man liko 2 metai), ieškoti naujų draugų, naujos veiklos?
Žinau, kad tai man būtų be galo sunku, tiesiog neįsivaizduoju, ką man daryti.
Esu labai pasimetusi.
ATSAKYMAS: tikrai norisi palaikyti ir paguosti žmogų, kai jis atsiduria tokioje sudėtingoje padėtyje.
Pirmiausia, nekaltink savęs dėl to, kad turi rinktis, kur ir su kuo gyventi, nes gyvenimo aplinkybės įstūmė tave į tokią padėtį.
Tėvai yra suaugę žmonės ir jie aiškinasi savo tarpusavio santykius ir daro sprendimus, kaip jiems gyventi. Jie skiriasi. Tokie sprendimai tikras perversmas patiems tėvams ir visiems namiškiams, o ypač vaikams.
Nujaučiu, kad abu išgyvena, galvodami apie tave, bet nieko gero negali sugalvoti ar pasiūlyti. Jie leidžia tau rinktis.
Su kuo pasilikti – labai rimtas klausimas. Labiausiai už viską vaikams norėtųsi, kad tėvai gyventų drauge taikiai ir draugiškai, kad būtų tie patys namai, tas pats vaizdas pro langą, tas pats kiemas, draugai, mokykla.
Bet tenka rinktis ir tokie svarstymai – tikra kančia, nes neįmanoma išsaugoti to, kas buvo, kankinančiai sunku net galvoti, kad turi palikti kurį nors artimą žmogų.
Jeigu tau jau šešiolika ar septyniolika, tai tu jau beveik savarankiška, moki susitvarkyti buities ir mokslo reikalus ir todėl nepražūsi nei senoje, nei naujoje vietoje. Verta apmąstyti ir kai kuriuos praktinius motyvus. Vieniems žmonėms svarbiau, su kuo gyventi, o kitiems – su kuo mokytis ar dirbti. Prie kurių tu save priskiri?
Jeigu jautiesi artimesnė su mama, tai turėtum sukti galvą apie ją, jos sveikatą, nuotaiką ir ateitį. Jokios skyrybos nebūna lengvos, mama dabar išgyvena tokį pereinamąjį laikotarpį: tarp senojo šeimos gyvenimo ir naujojo gyvenimo kitame mieste.
Labai rūpindamasi mama, gali pagalvoti, kad išduodi ir palieki ją, jeigu lieki savo mieste su tėčiu. Tėčiui irgi nėra lengva, nors vyrai mažiau pasako, kaip jie jaučiasi krizės metu. Tu gali būti ir nusiminusi ir pikta, kartais labai tyli arba „užsiliepsnoti“ be jokio pagrindo, tu gali gailėti mamos ir nekęsti tėvo, arba atvirkščiai. Kiti tave gali dėl to kaltinti.
Tu gali išvykti su mama. Tada imsi liūdėti dėl savo mokyklos, klasės, draugų ir gimtųjų vietų. Sunku persikraustyti dar ir todėl, kad liko tik du metai iki mokyklos baigimo, tau labai svarbu žinoti nusistovėjusią mokyklos tvarką, reikalavimus prieš egzaminus, kad jaustumeisi saugiau. Tu pati tai supranti.
Bet kai pagalvoji, tai šiais laikais labai daug žmonių kraustosi, keliauja, kas keleri metai keičia darbą ir gyvenamą vietą. Jiems nebūna lengva, bet jie randa savo vietą, įsitvirtina, susiranda draugų.
Bet kuriuo atveju nėra išeities, kuri kaip nors neskaudintų arba neliūdintų. Kažką tenka rinktis. Pavadink tai pasirinkimu, o ne vien praradimu.Tu nedarai niekam nieko blogo. Jau po dviejų metų tu vėl turėsi rinktis, kur ir ką toliau veiksi. Toks sunkus, bet reikalingas ir kupinas iššūkių yra kelias į savarankiškumą, brandą ir suaugusiųjų gyvenimą.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.