Tik grįžęs namo ir šiek tiek prablaivėjęs susivokiau, kokią nesąmonę padariau. Maža to, kad nuomojamės net elgetai per prastą šuns būdą, toje būdoje gyvename net penkiese! Kaip aš galėjau nesusivokti ir pakviesti iš pažiūros pasiturinčią merginą į tokį jovalą?
Garantuoju, jog Rasa nuomojasi kur kas prabangesnius apartamentus. Juk ji rengiasi taip stilingai! Tikriausiai tai vakarinei suknelei, kurią dėvėjo, bus paklojusi ne vieną ir ne dvi šimtines.
Šioje situacijoje džiugino tik tai, jog paprašyti draugų, kad išsinešdintų ir užleistų man „plotą“ nakčiai, nebus labai sunku. Ypač jei pasakysiu, jog to reikia būtent „tam“. Juk jie vyrai, jie supranta, kad tai ekstra atvejis. Dėl tokio įvykio ir vėlesnių pasakojimų jie mielai ir lauke pernakvos.
Palydėjęs Rasą namo buvau toks susijaudinęs ir laimingas, jog užbėgau į visą parą dirbančią gėrimų parduotuvę ir apsirūpinau visais reikiamais atributais: nusipirkau šampano, šokolado ir žinoma – prezervatyvų. Sargių pasiūla buvo iš ties didelė: nuo braškių aromato iki lengvai uždedamų, nuo grublėtųjų iki ypač siaurų. Tačiau prisiklausęs visokių nesąmonių apie prezervatyvų neveiksnumą pasirinkau „Ultra Safe“ pakuotę.
Viską susipirkęs patraukiau namo mintyse niūniuodamas dainelę „We are the champions“. Nuotaika buvo superinė! Neapsakomai džiaugiausi, jog nesusimoviau per mūsų pasimatymą ir kad „tai“ tikrai įvyks. JABADABADU!!!
Grįžęs namo turėjau iškęsti draugų klausimų laviną apie pasimatymo eigą. Kai viską chebrai papasakojau trumpai ir aiškiai: „kitą naktį jūsų čia nebus“ – jie baisiai apsidžiaugė. Net pats Vytas nulenkė savo peroksidinę galvą prieš mano itin gerus merginų kabinimo sugebėjimus.
Jis mane pažįsta, dėl to, ką besakytų, žinojau, jog iš tikrųjų pagalvojo, kad man tik pasisekė – juk anksčiau nepasižymėjau mergišiaus sugebėjimais. Išvis aš esu labai pastovus. Anksčiau trumpalaikiai romanai manęs nedomino. O dabar…dabar yra priešingai. Sakau ate ate savo ex ir pasitinku vasaros nuotykius ir išbandymus.
Kitą dieną atsikėliau devintą ryto. Pakankamai anksti, atsižvelgiant į tai, jog nuėjau miegoti trečią. Tuo metu buvau įsitikinęs, kad ši naktis pasibaigs seksu su Rasa. Kitokio scenarijaus net negalėjau įsivaizduoti.
Mano kambariokai atsikėlė keliomis valandomis vėliau. Išėjome į pajūrį. Visą kelią jie mane apkalbinėjo dėl ateinančio vakaro. Kaip tik jie neprikolino: „Mirai, kas bus, kai pamatysi, jog Rasa viso labo gražus transvestitas?“, „drauguži, tik nepadaugink šokolado – dar neatsistos!“, „gal tu išsigręžk smėlyje skylę ir pasipraktikuok prieš naktelę?“.
Jie yra mano draugai ir toks bendravimo būdas mums yra priimtinas. Mes dažnai pašiepiam viens kitą ir tą darome itin gerai. Nuoširdžiai juokiausi ir atkirtinėjau, jog jie tokie beviltiški, kad šią naktį patys turės tenkintis skyle smėlyje.
Kol Vytas pajūryje kalbino dvi besideginančias panas, susirašinėjau su Rasa. Sprendžiant iš žinučių, ji, kaip ir aš, buvo itin geros nuotaikos. Kaip nebūsi, juk šios atostogos mums padovanojo vienam kitą. Rasa patvirtino, jog šįvakar mielai užsuks pas mane.
Nusiunčiau jai dviprasmišką žinutę: „ar pasiruošusi gerti šampaną…“, o ji man atrašė, jog šampaną tiesiog dievina su keliais šauktukais. Tai mane „užvedė“.
Chebra šiek tiek ant manęs pyktelėjo, jog atsiradus Rasai nuolat galvojau tik apie ją ir visiškai nesitūsinu su jais. Dėl šios priežasties padėjau telefoną į šalį ir pasiūliau visiems išsimaudyti. Jie sutiko.
Vytas pakvietė ir tas panas, kurias kalbino. Man tos panelės nepadarė didelio įspūdžio: viena turėjo grėblio šypseną, o kita savo svoriu galėtų priversti žvaigždes kristi.
Siaubas, Mirai, koks tu pasidarei žiaurus. Nieko, man atleidžiama: nes pagaliau po tokios ilgos pertraukos supratau, jog pasaulis gali būti gražus net tada, jei tave skaudžiai meta.
Jūra tądien buvo šalta. Nepaisant to įbridau daugiau negu iki pusės. Bachurai prieš tai, žinoma, spėjo perspėti, kad nenušalčiau savo daikčiuko, juk šiandien man jo dar prireiks! Ech, aš juos myliu.
Pabraidžioję ir dar šiek tiek pažaidę kamuoliu nusprendėme eiti pietauti. Kur beeičiau, ką bedaryčiau, mano galvoje sukosi tik Rasa ir šis vakaras. „Tai mano diena,“ – kartojau sau.
Nors neapsakomai laukiau vakaro, laikas slinko labai greitai. Net nespėjau apsidairyti, o jau ir vakaras.
Septintą, kai liko vos viena valanda iki pasirodys Rasa, pradėjau vaikyti draugus iš namų. Jie pasidavė ne iš karto. Ne, ne todėl, kad nesuprastų „reikalo“, o todėl, kad eilinį kartelį mane palazdavotų.
Kai draugai pagaliau „išsisėmė“, likau vienas laukti savo naujosios aistros. Norėtųsi pasakyti „naujosios meilės“, tačiau abejoju, ar ji tokia buvo. Nepaisant to, supratau, jog kartais aistra gali labiau patikti už pačią meilę, nes aš, nors ir mylėjau savo buvusiąją, neprisimenu, kad anksčiau su ja būčiau toks laimingas ir patenkintas gyvenimu, koks buvau dabar.
Tąkart prie veidrodžio gražinausi apie keturiasdešimt minučių. Kartojau sau, jog esu gražus – žodžiu, ko tik nedariau, malšindamas jauduliuką.
Kai Rasa parašė žinutę, jog jau yra prie mano namų, mano širdis pradėjo stipriau plakti, ėmiau ryti seiles. Nuėjau jos pasitikti.
– O, Dieve, kokia tu šiandien graži! – sušukau ją pamatęs.
Laukite tęsinio.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
