KLAUSIMAS: turiu tokią problemą, jau 5 metus draugauju su 13 metu už mane vyresniu vyru. Jis yra išsiskyręs. Mes pradėjome draugauti, kai jis buvo dar susituokęs, paskui išsiskyrė. Jis turi vaiką, jam 8-eri.
Mane labai
erzina, kai vyras bendrauja su vaiko motina. Jis man sako, kad mane
myli vienintelę, kad jo vaiko žmona nėra man konkurentė ir t.t.
Kai
man jis tai sako, atrodo, kad viskas gerai. Bet kai jis nuvažiuoja
pas sūnų tai aš labai išgyvenu, man būna labai sunku.
Kai mes tik pradėjom draugauti, aš žinojau, kaip jis mylėjo žmoną, kaip jis jos pavydėdavo
ir man atrodo, kad jis ją ir dabar tebemyli, nes skyrybos buvo inicijuotos jos…
Ar mano pavydas liguistas? Kaip man save įtikinti, kad jis myli
tik mane ir aš jam vienintelė?
ATSAKYMAS: jeigu įsijaustume į jūsų padėtį, tai kiekvienam būtų nelengva jūsų kailyje… Draugaujant su
vyriškiu, kuris turi arba turėjo šeimą, kyla nesaugumo ir nerimo jausmas. Jis sukūrė santykius su jumis, jau turėdamas savo meilės ir šeimos istoriją.
„Ar jis tikrai myli tik
mane? Ar jis manęs nepaliks? Ar negrįš į savo šeimą? Ar jis nesinaudoja manimi?“ – įsivaizduoju, kaip
jūs graužiatės.
Kankinatės, kad negalite gauti pakankamų meilės įrodymų ir garantijų, kurios išsklaidytų jūsų abejones. Gali būti, kad jūs labai nepasitikite savimi ir jums reikia
kasdieninių, kasvalandinių, kasminutinių patvirtinimų, kad jis jus myli.
Jam tenka „užduotis” – padaryti jus laiminga. Kiek kartų jums reikėtų pasakyti, kad jis jus myli, kol patikėtumėte? Tokio įrodymų skaičiaus neįmanoma
nustatyti.
Jo įrodinėjimai vargu ar padidins jūsų savigarbą ir sumažins jūsų pavydą. Reikėtų atskirti tai, ką sukuriate vaizduotėje, nuo to, ką patiriate realybėje. Pasinaudokime literatūriniu pavyzdžiu.
Gal pamenate istoriją apie Otelą, kuris labai mylėjo savo žmoną, bet visą laiką buvo kankinamas pavyduliavimo. Jo žmona Dezdemona tame pasakojime buvo tikrai ištikima savo vyrui ir tvirtino, kad jį myli. Tačiau Otelą mintys apie neištikimybę buvo apėmusios taip stipriai, kad jis jau nebegalėjo
susigaudyti, kur tiesa, o kur šmeižtas.
Kiekvieną iš mūsų mylint aplanko pavydo jausmas, tačiau jis palaipsniui išsisklaido.
Dabar pabandykite įsivaizduoti save savo draugo vietoje. Jeigu jūs būtumėte išsiskyrusi ir jūsų vaikas
pasiliktų gyventi su kitu sutuoktiniu. Ar jūs norėtumėte ir ar galėtumėte pamiršti savo sūnų arba dukrą.
Ar gerai jaustumėtės, neskambindama, nelankydama, nerašydama žinučių jiems?
Meilė savo
vaikui – pats natūraliausias ir stipriausias jausmas. Todėl jūsų draugas elgiasi labai etiškai ir suprantamai.
Kitas dalykas. Išsiskyrusį vyriškį ar moterį visada lanko prisiminimai iš buvusio gyvenimo, kitaip ir
būti negali. Tai tas pats, kaip mums prisiminti tėvus, draugus, praeitį, buvusius santykius. Be atminties
mes negalėtume būti žmonėmis.
Bet negalime dėti lygybės ženklo: „jeigu prisiminei apie ją,
tai manęs nemyli“. Bandymas kontroliuoti kito žmogaus mintis arba jausmus tik gadina santykius.
Jums pačiai reikia pagalvoti, kodėl jums taip neramu, ir atsirado toks maudžiantis salsvai sūrus pojūtis krūtinėje, kuris labai primena pavyduliavimą. Jis tikrai nėra panašus į liguistą, bet nujaučiu, kad labai
apkartina jums ir draugui gyvenimą.
Galėčiau jus suprasti, jeigu po penkerių metų draugystės tikitės ir laukiate, kad jis jums pasipirš, nes
svajojate apie savo namus, vaikus, galvojate, kad jau esate subrendusi šeimos kūrimui.
O jis tokio
žingsnio nežengia, nes šiuo metu negali arba nenori to daryti. Tada jums labai pikta ir netgi
apmaudu pasidaro. Jeigu galite, tai kalbėkitės ir dalinkitės tuo, ką pergyvenate su artimaisiais.
Žinokite, kad žmonėms gali būti per sunku visą laiką įrodinėti, kad jus myli. Turėkite omenyje, kad
savo pavydą pasitvirtinti arba išsklaidyti teks pačiai.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
