KLAUSIMAS: Turiu opią problemą. Negaliu pakęsti įžeidinėjimų (nors ir pati įžeidinėju žmones, kai mane puola).
Turiu vaikiną, draugaujame metus, bet dažnokai pykstamės dėl menkniekių. Esame abu „karšto būdo”. Susipykstame dėl menkniekio, o visas barnis pasibaigia taip, jog trenkiu durimis ir išeinu.
Kai mes pykstamės, jis bando mane įžeidinėti, o gindamasi aš tuo pačiu atsakau jam, mes net nepajaučiame, kaip „drabstome purvais” vienas kitą.
Kaip elgtis tokiu atveju? Kaip suprasti, kad jau reikia sustoti? Kaip išvengti įžeidinėjimų?
ATSAKYMAS: na, jeigu pati manai, kad turi tik viena opią problemą, tai negaliu susilaikyti nepasakiusi, kad, ko gero, turi jų bent kelias.
Sakai, kaip pačiai sunku pakęsti draugo įžeidinėjimus. Bet pastebi, kad ir pati jam atmoki tuo pačiu. Toks užburtas ratas: pykstatės, žeminate vienas kitą, baratės, trankote durimis, nesikalbate, o po to vėl bendraujate, net nepasikalbėję, kas gi tarp jūsų atsitiko.
Juk jūsų draugystei dar tik vieneri metai… Aš labai rimtai susimąstyčiau, kas gi bus dar po metų, jeigu jau dabar jūsų bendravimas paremtas abipusiu žeminimu ir barniais.
Argi jūs susitikote tam, kad galėtumėte nepasitikėjimą savimi bandyti įveikti, išliedami kaltinimus kitam? Turėtum atpažinti savo pačios tėvų santykius, kuriuos nejučia kartoji…
Nežinau, ar tai gali padėti, bet reikia pabandyti atsekti, po kokių žodžių ar veiksmų pati imi svaidytis nepagrįstais kaltinimais. Būna, kad po vieno ar kito partnerio žodžio ar veiksmo užsiveda lyg bombos sprogdiklio mechanizmas, kuris ima tiksėti tam, kad po minutės sprogtume.
Kai pajunti, kad toks laikrodis įsijungė, turi ramiai išeiti iš kambario ar išlipti iš automobilio ir kol laikrodis išsijungs, pabūti atskirai.
Kitas patarimas būtų, kad kiekvieną kartą sakydama ką nors savo draugui, pradėtumėte sakinį nuo “Aš”.
O trečia – jums reikia rimtai pasikalbėti, koks jūsų draugystės tikslas. Linkiu sėkmės.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
