KLAUSIMAS: Rašau, nes man sunku ir nežinau, kaip elgtis. Man beveik 17 metų. Esu labai blogos nuomonės apie save. Nors aplinkiniams aš patinku, esu nepatenkinta savo gyvenimu. Aš turiu draugų, begalę pažįstamų, žmonės mane gerbia, gal ne visad myli, bet gerbia…
Aš jaučiuosi vieniša ir nesaugi… Aš neturiu normalios šeimos kaip mano pažįstami ir draugai. Aš jaučiuosi prastesnė, nes mano namai ne tokie, į kuriuos galėčiau pasikviesti draugų ar net savo vaikiną…
Aš jaučiu didelį spaudimą, nes man gėda net su gerais draugais kalbėti apie savo šeimą ir namus. Beveik niekas nežino, kaip aš gyvenu, niekas ir nesuprastų manęs… Dėl šios priežasties aš net neprasidedu su vaikinais, nes negaliu jiems atsiverti, ir žinau, kad anksčiau ar vėliau reikės pasikviesti kažką į svečius…. Jaučiuosi labai blogai, kyla konfliktų su mama, ji taip pat manęs nesupranta. Jaučiu, kad man būtina kreiptis į psichologą.
Dabar po truputį bandau save pažinti, ir matau dar vieną savo bėdą: aš dažnai bijau būti savim ir labai bijau kitų blogos nuomonės apie mane. Stengiuosi su žmonėmis bendrauti taip, kad jam patikčiau. Kai įvyksta koks nors konfliktas su aplinkiniais, aš labai graužiuos ir kaltinu visada save: kodėl nesusivaldžiau, kodėl nebuvau protingesnė ir nenutylėjau, ką dabar apie mane pagalvos…).
Labai prašau man patarti, kaip priimti savo šeimą, namus ir save pačią tokią, kokia esu.
ATSAKYMAS: kaip suprantu, pirmiausia tu iš visų jėgų stengiesi parodyti kitiems, kad esi okey, nes tik laiško pabaigoje pamini, kaip susinervini ir susigrauži, susipykusi ar pasakiusi kitokią, tačiau savo nuomonę.
Tai reiškia, kad per daug stengiesi įtikti kitiems, nors tave mėgsta ir vertina. Gal tu negali susitaikyti su mintimi, kad kitiems, tavo draugams, labiau pasisekė su tėvais ar jie turi „ipod‘ą“, o gal jų butas gražesnis ir taip toliau.
Kadangi tu bet kokia kaina nori būti miela ir simpatiška, labai slepi nuo draugų savo apmaudą ir pavydą. Ir bijai, kad jeigu jie sužinos, kokia tu „baisi” (taip pati jautiesi), tai iš karto nuo tavęs nusisuks.
Žinok, visiems mums būna skaudu, ir pavydas mus gerokai pagraužia. Gal tavo namuose yra kokių nors paslapčių, kurias tu nori pasilikti tik sau, todėl nepasikvieti draugų namo. Manau, kad visų pirma tu nepasitiki savo draugais, nes manai, kad jie tave išjuoks ir paliks.
Žinoma, jeigu prikūrei nebūtų istorijų apie save, tai gali susilaukti aplinkinių nusivylimo ir įsižeidimo, kad vedžiojai juos už nosies.
Aš ne visai atsakiau į tavo klausimą, nes turiu spėlioti, kas su tavo namais yra „ne taip”. Tačiau manau, kad vien parašydama pradedi priimti savo namus, šeimą ir save tokius, kokie esate.
Kodėl manai, kad kažkas „ne taip“? Pasikalbėk su draugais apie tai, kas būtų, jei kažkieno namuose būtų tokių problemų, kaip pas tave. Sužinosi jų požiūrį… Gal jie taip pat susiduria su panašiomis problemomis.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI Gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
